Šioje formuluotėje trūksta vieno esminio elemento – priminimo, kad masinės žudynės buvo vykdomos su vietinių kolaborantų pagalba. Norite paprasčiau ir aiškiau? Lietuvos miestuose ir miesteliuose atsirado tokių žmonių, kurie dalyvavo žudant savo kaimynus žydus. Pasakyti dar kitaip?
Prie žvyrduobių pamiškėse stovėjo ne nacių tankai ir daliniai, o ginkluoti vietos gyventojai, kurie paleido mirtinus šūvius į išrikiuotus žydus – vyrus, moteris ir vaikus. Ir dar viena formuluotė, kurios taip bijome: tarp pasirengimą žudynėms organizavusių ir jas fiziškai įvykdžiusių asmenų buvo lietuvių.
Skamba baisiai? Bet tai yra tiesa. Tiesa, kurią dar kartą pabijota pripažinti. Gal LR Seimas vadovaujasi patarle „šaukštas deguto ir medaus statinę sugadina“? Jei taip, tai ne vietoje ji taikyta – nes lietuvių tauta nėra medaus statinė, ir tie lietuviai, kurie dalyvavo žudant žydus nėra deguto šaukštas. Tai – nusikaltėliai žmogiškumui. Ir drąsi ir garbinga yra ta tauta, kuri sugeba pripažinti, kad tokių žmonių būta. Ne jų nuodėmės krenta ant mūsų, o tai, kad šiandienė karta vis dar bijo tiesos.
Kokia tiesa buvo prieš 80 metų? Tada, tą lemtingą visai Lietuvai, visoms čia gyvenusioms tautoms ir konfesijoms birželį, tiesa priklausė galios turėtojams. Kaip paaiškėjo, galiai užsitikrinti tuo metu užteko kelių oficialių nacių okupacinių struktūrų dokumentų, vieno kito aukštesnę valdžia gerbiančio valsčiaus policijos viršininko, kelių šautuvą laikyti mokančių, savo darbo svarba ir teisingumu tikinčių vietinių gyventojų – šiaip turbūt gerų žmonių, kurie tą kartą jautė, kad turi priežasčių nemėgti ne tik konkretaus kaimyno žydo, bet ir visos miestelio žydų bendruomenės.
Kad ir kaip skaičiuosime, tų galios turėtojų – nuo pat viršūnių, iki apačių – nebuvo daug. Bet jie turėjo galią, turėdami tą galią jie kėlė baimę kitiems, ir to užteko, kad vieni jiems padėtų, kitų – tylėtų, o treti – klusniai eitų link pamiškės ir kastų ten duobes. Tiesai turėti užteko kelių galios taškų. Tiesai užpilti, sakoma, po to prireikdavo ne vieno degtinės butelio.
Pakartosiu dar kartą – nei aš, nei kiti Lietuvos ir pasaulio žydų bendruomenės nariai, istorikai, mokslininkai nesakėme ir nesakome, kad kalta tauta.
O šiandien? Kokią tiesą turime šiandien? Atrodytų, kad dabar tiesa nebegali priklausyti tik galios turėtojams, o ir galiai įgauti dabar reikia daugiau nei šautuvo ir popieriaus. Tačiau realybė rodo, kad tiesa vis dar priklausoma nuo baimės.
Klajoja ji Lietuvoje jau gerus aštuonis dešimtmečius, susiaurėjusi iki kelių opių klausimų, įsitvirtinusi ten ir niekaip nepaleidžianti iš savo gniaužtų tautos. Ar tai klaidos baimė? Dėmės baimė? Ne, tai ta pati deguto šaukšto baimė – neduok Dieve, kad karti tiesa sugadintų gerą medaus statinę.
Pakartosiu dar kartą – nei aš, nei kiti Lietuvos ir pasaulio žydų bendruomenės nariai, istorikai, mokslininkai nesakėme ir nesakome, kad kalta tauta. Kaip galėtume, jei čia Lietuvoje, turime arti tūkstančio Pasaulio tautų teisuolių, kurie gelbėjo žydus. Ne, tautą reikia matuoti pagal geriausius, o ne pagal blogiausius jos narius. Tačiau sakėme ir sakysime tiesą: 1941 m. birželį prasidėjusios žydų žudynės vyko nacių paliepimu su vietinių kolaborantų pagalba.
Kodėl šios tiesos išsigando ir LR Seimas?
Lietuvos žydų bendruomenė tikėjosi, jog vienintelis žydų tautybės Seimo narys E. Zingeris birželio 15 dieną Seime bus išgirstas – jis siūlė papildyti rezoliucijos tekstą formuluote „naciai ir jų vietiniai kolaborantai“. Jis liko neišgirstas. Neišgirsta liko ne tik Lietuvos žydų bendruomenė, bet ir tūkstančiai aukų, stovėjusių prieš kaimynų šautuvus, ir šimtai tūkstančių žydų ir kitų geros valios žmonių visame pasaulyje, kurie prašo tik vieno – pasižiūrėti tiesai į akis.
Prieš rašant šį komentarą nemažai žmonių sakė: „Neverta kelti klausimo, geriau patylėti, nutylėti, nejautrinti, nekiršinti“. Tačiau, kaip yra pasakęs poetas ir publicistas Tomas Venclova: ”Reikėtų vengti veltis į šiuos skandalus, tačiau jie bus neišvengiami, kol bus nacių kolaborantų gynėjų“.
