1941-aisiais buvo ištremta apie 1 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo – pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.
Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 metų birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo ir kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė 7000 žmonių.
Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse dauguma Lietuvos žydų susitelkė į įvairias kultūrines, socialines, politines organizacijas bei draugijas. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenėje visada buvo ypač stipri sionizmo tradicija – tarpukariu Lietuvoje aktyviausi ir įtakingiausi buvo žydų dešiniosios kultūrinės krypties atstovai, pasisakę už žydų nepriklausomos, tautinės valstybės Palestinoje sukūrimą. Šiuo požiūriu konfrontacija su sovietine sistema buvo ypač ryški.
Iš bendro 1940 metais nusavintų įmonių skaičiaus 83 proc. priklausė žydams ir užtikrino pragyvenimo šaltinį nemažai daliai Lietuvos gyventojų.
Pasak Solomono Atamuko, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje ėjo 16 žydų dienraščių, 30 savaitraščių, 13 neperiodinių leidinių bei buvo išleista apie 20 literatūros rinkinių. Po 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatumo Lietuvai ir sekusios okupacijos žydų bendruomenė netruko patirti socialinių bei kultūrinių represijų. Buvo uždarinėjami visi žydų politinės dešinės bei politinės kairės spektro organizacijoms priklausę laikraščiai. Buvo uždarytas netgi populiarus tarp komunistų „Folksblat“, priklausęs žydų liaudies partijai.
Be žydiškos spaudos draudimo, žydiškų leidinių redaktorių atleidimo iš darbo, sistema ėmėsi ir mokslinių institutų veiklos reorganizavimo bei uždarymo. Buvo apribota Žydų mokslinio instituto YIVO veikla, iš darbo atleisti darbuotojai, konfiskuotos įvairios šio instituto knygos, laikraščiai ir komplektai atsišaukimų. Buvo suvaržytos galimybės skaityti literatūrą hebrajų kalba, uždarinėjamos žydų bibliotekos.
Sovietinė sistema palaipsniui ėmėsi kėsintis susidoroti su žydų tautine dvasia ir vertybėmis – didelis smūgis žydų bendruomenei tapo švietimo sovietizacija, privačių ir bendruomeninių mokyklų nebeliko: dalis žydų mokyklų buvo tiesiog uždarytos, o likusios paverstos valstybinėmis, nebebuvo dėstoma hebrajų kalba, tradicinių tautinių, žydiškų, studijų programų mokyklose nebeliko. Vietoje jų įvesti tokie nauji dalykai kaip privalomas rusų kalbos bei SSRS konstitucijos dėstymas.
Kadangi pati esu advokatė, domėjausi savo kolegų žydų likimu pirmosios okupacijos metais.
Prieš pat vadinamuosius Liaudies seimo rinkimus buvo suimti žymūs visuomenininkai advokatai, tarp jų Levas Garfunkelis ir Jakovas Goldbergas. Netrukus buvo imtasi pertvarkos advokatūroje.
Paradoksalu, kad 1940 m. liepos 5 d. teisingumo ministro įsakymu iš darbo buvo atleistas senas Panevėžio advokatas Henrikas Landau. Jis pristatė 40 asmenų sąrašą, kurie buvo teisiami už komunistinę veiklą ir jis juos gynė teismuose. Tačiau tai nepadėjo.
Nukentėjo ir Vilniaus krašto advokatai, tarp jų pabėgėliai iš Lenkijos. 1939 m. spalio mėnesį dalis jų buvo suimta. Kaip rodo Ypatingajame archyve išlikusios jų bylos beveik visus juos apkaltino tuo, kad jie dirbo advokatais. Teisė Baltarusijos TSR teismas pagal Baltarusijos įstatymus. Visiems skyrė 8 metus kalėjimo.
Sovietinė sistema nacionalizavo bendruomenių turtą, buvo nusavinta ir didelė dalis privataus asmenų turto, verslo bei kapitalo. 1937 metais daugiau nei dviejuose šimtuose Lietuvos miestų ir miestelių veikiančios žydų amatininkų dirbtuvėlės sudarė net 56 proc. visų tokio pobūdžio įmonių Lietuvoje. Daugumai tokių įmonių savininkų pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo apribotos asmeninės nuosavybės teisės, o kai kurie, ypač stambesnių įmonių savininkai, represuoti. Iš bendro 1940 metais nusavintų įmonių skaičiaus 83 proc. priklausė žydams ir užtikrino pragyvenimo šaltinį nemažai daliai Lietuvos gyventojų.
Vykdant žemės reformą, iš žydų buvo atimta žemė, o lygiagrečiai sekė ir fizinė prievarta – areštai. Buvo suimti ir represuoti ne tik žydų dešiniosios bet ir kairiųjų organizacijų aktyvistai. Vilniuje ir visoje Lietuvoje sistemos buvo įkalinti ir ilgainiui deportuoti įžymūs žydų visuomenės veikėjai: Reuvenas Rubinšteinas, Leiba Garfunkelis, Menachemas Beginas, vėliau tapęs Izraelio premjeru.
Didelė žydų tremtinių dalis į Lietuvą grįžo po Stalino mirties bei po 1970 metų jau pakitus „uždarų sienų“ politikai ir atsiradus realioms galimybėms, ypač su žydų organizacijų Vakaruose pagalba, išvykti iš Sovietų Sąjungos. Dauguma jų šia galimybe pasinaudojo, grįžę žydai tremtiniai susidūrė su nepakeliamu skausmu neberadę karo metais žiauriai nužudytų artimųjų, sunaikintų ištisų žydų miestelių bendruomenių.
Apmaudu, kad žydo tremtinio sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama arba ignoruojama, tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija
Rusijos disidentai siekė reformų̨ SSRS viduje, lietuvių disidentai svajojo apie nepriklausomą Lietuvą, žydų prioritetu tapo emigracija į Izraelį. Būtent dėl to dauguma žydų viešai neoponavo sovietinei santvarkai, juolab kad Lietuvoje, lyginant su kitais SSRS regionais, tuo metu buvo išduodamas didžiausias leidimų išvykti į Izraelį skaičius. Tai lėmė didelę SSRS žydų emigracijos į Lietuvą, kuri turėjo tapti tranzitine stotele į Izraelį bangą. Kai kurie iš jų į Izraelį neišvyko, netgi užmezgė tvirtus ryšius su lietuvių disidentais bei liko Lietuvoje – šie žydai jie ir jų palikuonys tapo dabartinės Lietuvos žydų bendruomenės dalimi.
Apmaudu, kad žydo tremtinio sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama arba ignoruojama, tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija, gal todėl ir buvusių tremtinių žydų teisės net ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos įstatymų atkuriamos skirtingai. Tai gerai iliustruoja Lietuvos Respublikos pilietybės ir nuosavybės teisių atkūrimo įstatymai.
1940–1990 metais Lietuvos pilietybės institutas nebuvo visiškai panaikintas, jis egzistavo teisiškai, tačiau okupuotoje Lietuvos teritorijoje negalėjo būti įgyvendinamas. Nustačius, kad Lietuvos Respublikos piliečiai pirmiausiai yra asmenys, kurie buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 m. birželio 15 d., kartu buvo patvirtintas ir 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės tęstinumas.
Tačiau šis tęstinumas buvo įtvirtintas tik iš dalies. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės iš esmės reiškė jog Lietuvos piliečiai, įgiję kitos valstybės pilietybę, buvo laikomi netekę jų turėtosios Lietuvos pilietybės. Šis reikalavimas absoliučiai daugumai Lietuvos piliečių, įgijusių kitos valstybės pilietybę, buvo akivaizdžiai nepriimtinas. Lietuvos pilietybė iš jų faktiškai buvo atimta.
1995 metais Pilietybės įstatymas buvo pakeistas. Iš Pilietybės įstatymo buvo pašalinta anksčiau buvusi sąlyga: „jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės“. Tačiau ši sąlyga nebuvo pašalinta žydų, tarp jų ir tremtinių, atžvilgiu, jiems buvo taikoma repatrianto sąvoka.
Taigi visi žydai tremtiniai, išvykę sovietmečiu po tremties į Izraelį tuo metu nerealizavo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, nors niekada savo noru pilietybės nebuvo atsisakę, net tremiami į Sibirą, ir niekada neatgavo savo nacionalizuotos ar kitaip sovietų nusavintos nuosavybės, nors dėl jos ir buvo ištremti.
Šiandieną kalbu Lietuvos žydų bendruomenės vardu. Mūsų bendruomenėje taip pat yra likę tremtinių, kai kurie šiandien sėdi šioje salėje, tarp jų Jakovas Mendelevskis. Jis gyveno su tėvais Ukmergėje. Šeimą išvežė, kaip tik 1941-ųjų birželio 14-tą ryte, pradžioje į Jonavą, po to suvarė į gyvulinius vagonus. Jų vagone, pasak Jakovo, buvo vieni žydai iš Ukmergės. Juos visus ištrėmė į Altajaus kraštą, į Medvedevkos kaimą. Tremties skausmas yra bendras – pažįstamas Lietuvos žmonėms iš kone visų tautinių grupių.
Gedulo ir vilties diena, mūsų nuomone, taip pat yra ir vienybės diena. Represijų patirtis yra skaudi mums visiems, tačiau bendras skausmas turi vienyti, o ne skaldyti. Juk taip suprantama ir žmogiška, kad visų tremtinių gyvenimas buvo išniekintas, visi turėjo bendrą svajonę grįžti namo, į Lietuvą.
Net ir neretas žydų tremtinys, kuris seniai negyvena Lietuvoje, laiko savo namais šią šalį, sudariusią sąlygas puoselėti savo tapatybę, kurios svarbi dalis yra Izraelis. 600 metų bendros mūsų istorijos visada liks atmintyje ir prigimtyje. Ačiū.
Šis tekstas parengtas pagal Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalbą Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime Seime
