Be to, didėlė dalis žmonių Indiją laiko viena svarbiausių civilizacijų, išsiskiriančių iš kitų aiškios hierarchijos nebuvimu (nėra konkrečių duomenų apie prievartos monopolį, socialines klases, religines struktūras). Indija buvo suvokiama (kad ir kaip sunku tai įsivaizduoti lyginant su dabartine valstybės vykdoma politika) kaip visiškai atskira civilizacija, dariusi milžinišką įtaką šiuolaikinio pasaulio raidai.
Šiandien, kai vos prieš kelias dienas praėjusioje klimato kaitos konferencijoje Indija paskutinę minutę privertė pakeisti kovos su klimato kaita susitarimo tekstą, pereinant nuo visiško anglies atsisakymo prie jos sumažinimo, svarbu prisiminti Indiją ir jos potencialą. Juolab, kad ši valstybė yra kaltinama, kaip salų valstybės įvardijo, jų „mirties deklaracija“ dėl bereikšmio klimato kaitos susitarimo. Tad kokia šiandieninė Indija ir kur yra jos vieta globaliame pasaulyje?
Indijos svarbą pabrėžia ne tik švelniosios galios atributai, kaip jau minėtas dvasingumas, filosofija ar netgi Bolivudas (beje, vis dar didžiausia kino industrija pasaulyje), bet ir reikšmingi socioekonominiai rodikliai. Pavyzdžiui, netrukus Kiniją aplenksiantis gyventojų skaičius, augantys ekonomikos pasiekimai, kylanti karinė galia ir didėjančios investicijos pažangioms inovacijų ir farmacijos sritims. Galima matyti labai aiškią tendenciją, kad tokiu vystymosi tempu ir minkštųjų bei kietųjų galių derinimu, Indija netrukus gali patekti į galingųjų valstybių sąrašą. Paradoksalu, tačiau nepaisant nuolat minimo perspektyvumo, Indija taip ir neperlipo barjero, skiriančio vidutinių ir didžiųjų galių lygas.
Iš pirmo žvilgsnio Indija atitinka galingosios valstybės apibrėžimą: kaip jau minėta, valstybė turi didelį gyventojų skaičių, yra geografiškai palankioje teritorijoje (žinoma, būtų geriau, jei ambicijų nemalšintų Kinija, siekianti užtverti Indijos prekybos kelius ir nupirkti kaimyninių valstybių širdis), ekonomika yra viena greičiausiai kylančių visame pasaulyje: BVP per paskutinius 5 metus kilo po 5 – 6 proc. Išimtimi yra 2020 m., kai dėl COVID-19 pandemijos, BVP susitraukė 7 proc., tačiau šiandien rodiklis jau atsitiesė ir netgi yra prognozuojama, kad kitais metais Indijos BVP augs sparčiausiai pasaulyje. Reikšminga ir tai, kad Indijos kariuomenė patenka į didžiausių kariuomenių penketuką ir vis auga: per pastaruosius metus Indijos finansavimas kariuomenei didėjo apie 2,5 proc. (valstybė išlieka trečia pagal išlaidas karybai pasaulio reitinge).
Ambicija lyderiauti, bent jau Azijos regione, yra, branduolinis ginklas paruoštas, tad potencialo netrūksta.
Pavyzdžiui, PricewaterhouseCoopers savo ataskaitoje projektuoja, kad 2050 m. Indija bus antra pagal dydį pasaulio ekonomika (atsiliekanti tik Kinijai), aplenkusi tiek JAV, tiek ES (net ir kaip bendrą darinį, nevertinant atskirų valstybių). Dar daugiau, pradedama kalbėti apie XXI a. globalų koncertą (referuojama į XIX a. didžiųjų valstybių susitarimą, skirtą išlaikyti Vienos kongreso metu sukurtą pasaulio tvarką), kurio centre kaip stabilumo (teritorijų neliečiamumo principas) ir pasaulinio karo išvengimo garantu tampa susitarimas tarp ES, Indijos, Kinijos, Rusijos, Japonijos ir JAV.
Planai ir prognozės Indijai labai palankūs, bet vargu, ar įgyvendinami. Pirmiausia dėl to, kad milijardinė žmonių populiacija pati savaime yra milžiniška problema. Apskritai, mums, lietuviams, sunku (jei išvis įmanoma) suvokti Indijos populiacijos mastą. Tai daugiau nei milijardas žmonių, kurie turi skirtingus požiūrius, religinius įsitikinimus, priklauso skirtingoms kastoms, kalba skirtingomis kalbomis – galima sakyti, kad žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose, kuriuos suvienija nebent viena, šiuo atveju, demokratiška valstybė.
Netrūksta pavyzdžių, kai žmonės, ypač iš žemiausių kastų, vis dar nėra laikomi žmonėmis.
Indijoje įsišaknijusi kastų sistema, kuri nepaisant diskriminacijos pagal kastą draudimo, lemia visuomenės susiskaldymą į karmiškai švarius, privilegijuotus žmones ir niekam nereikalingus lūšnynų gyventojus. Deja, netrūksta pavyzdžių, kai žmonės, ypač iš žemiausių kastų, vis dar nėra laikomi žmonėmis.
Mes verkšlename ir piktinamės, kad be galimybių paso negalime lankytis prekybos centruose, o Indijoje, ministro pirmininko Modi įsakymu, žmonės, izoliacijos metu išėję iš namų, buvo policijos pareigūnų verčiami už nusižengimą daryti pritūpimus, atsispaudimus ar buvo tiesiog žalojami ir daužomi lazdomis, plakami.
Užtenka priminti, jog beveik 2 milijonai žmonių gyvena gatvėje, tad kaip ir nėra iš kur išeiti – didelei daliai visuomenės galimybių išvengti nežmoniško elgesio praktiškai nėra. Savotiška natūrali atranka – būsi sumuštas, grįši į lūšnyną, kuriame nėra nė geriamo vandens (tad ką ir kalbėti apie sveikatos priežiūrą), numirsi ir niekas nepastebės – gyventojų ir taip labai daug. O jei dar tie gyventojai yra musulmonai, tai išvis rojus Indijoje net po mirties tiesiog neįmanomas.
VU TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas įžvelgia dar vieną iššūkį – pačios demokratijos išlaikymą: „Indijos „demokratija“, kaip politinė sistema, nuolat bando palaikyti šios milžiniškos visuomenės stabilumą – užtikrinti, kad valstybė išlaikytų visuomenės balansą nepaisant didžiulių skirtumų. Bet kuriai kitai demokratijai tai galėtų būti per sudėtingas iššūkis. Demokratija yra labai sąlygiška, tik tariamai pridengiant žmogaus laisvių ribojimus, korupciją, faktinį kastų sistemos toleravimą.“
Vakarų konstruojamas Indijos įvaizdis vis dar yra itin stereotipinis. Jei kas paprašytų įvardinti pirmiausiai atėjusias mintis apie Indiją, veikiausiai, valstybė būtų apibūdinta kaip skurdi, užteršta ir atsilikusi. Mes matome Indiją kaip kontrastų valstybę (ir tai yra tiesa), nepaisant to, sutinkame, kad ji yra perspektyvi, tačiau niekaip nepriskiriame jos prie galingųjų valstybių.
„Mes (vakariečiai) tiesiog negalime priimti vienareikšmiško Indijos, kaip valstybės ar civilizacijos, įvaizdžio ir idėjos. Šie kontrastai mums per stiprūs, disonuojantys ir savaime keliantys nepasitikėjimo jausmus. Didžioji galia, nesvarbu, kokios būtų vidaus problemos ar susiskaldymai, išorėje visada turi aiškią misiją ir tapatybę. Indijai dar nepavyko savo kontrastiškos tapatybės paversti į aiškiai apibrėžtą ir turintį savo išskirtinį vaidmenį pasaulyje veikėjo portretą“, – teigia T.Janeliūnas.
Indijos potencialą tapti galingąja valstybe riboja ne tik jos, kaip atskiros civilizacijos nepripažinimas, socialinės politikos problemos valstybės viduje, bet ir, apskritai, neapsisprendimas, kaip save projektuoti tarptautinėje arenoje, pasirinkta neutrali politika kitų valstybių atžvilgiu. Indija vengia priklausymo bet kuriam tarptautiniam aljansui, todėl nėra strategiškai aiškios, kryptingos užsienio politikos (išskyrus „amžiną“ karą su Pakistanu). Indija, nepaisant stiprios kariuomenės, nėra patikima partnerė, o tai pavojinga esant Kinijos ir Afganistano kaimynystei.
Tad panašu, kad Indija taip ir liks šalia galingųjų, bet ne viena iš jų. Kaip teigė M.Ghandi, „mūsų [indų] galimybė suvienyti skirtumus ilgainiui taps ne tik civilizacijos išskirtinumu, bet ir testu“, kuris šiandien yra laikomas.
