Visi pageidaujantieji prisidėti prie memorialo kūrybos galėjo laisvai dalyvauti kultūros ministerijos ką tik oficialiai organizuotoje memorialo idėjų atrankoje, kuri ir buvo skirta šiai temai nagrinėti. Manau, kad teisinėje valstybėje turėtų egzistuoti bent minimali veiksmų tvarka, pereinamumas. Kitaip įsivelsime į visišką chaosą ir negalėsime iki galo padaryti jokio darbo. Juolab – subjektyvioje meninėje kūryboje. Bet kokiam sprendiniui demokratinėje visuomenėje galima opozicija ir priešinga nuomonė, svarbu, kad galutiniai sprendimai būtų priimami teisiškai apibrėžtu keliu. Kolizijos jau išryškėjo ir vertinant kūrybinių dirbtuvių rezultatus, kai buvo laisvai interpretuotos suformuluotos sąlygos, aikštės projektavimo užduotis ir prarastas sprendinių realizavimo nuoseklumas.
Kaip žinia, mūsų autorinis kolektyvas (G.Čaikauskas, K.Akelaitis, L.Naujokaitis, R.Dichavičius, A.Sakalauskas) yra tarp memorialo viešo konkurso finalininkų, taigi nuolat atsirandančių vis naujų idėjų vertinimas viešoje erdvėje gali būti interpretuojamas kaip atvira konkurencinė kova. Iš profesinės pusės galiu pasakyti tik tiek, kad mes, kaip aikštės vizijų kūrėjai, atstovaudami daugybės žmonių jau atliktą konkretų darbą, privalome iki darbų pabaigos išlikti nuoseklūs. Jau buvo rašyta, kad aikštės sprendiniai nėra vien tik subjektyvi meninė saviraiška, – techninio projektavimo metu darbo priežiūros komisijose dalyvavo ir savo nuomones ir lūkesčius reiškė labai skirtingų visuomenės sluoksnių ir interesų atstovai, įvairių sričių profesionalai, architektūros meno ekspertai, net keli nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatai ir t.t.
Pagal nustatyta tvarka patvirtintus ir jau realizuotus pagrindinius aikštės sprendinius, memorialas numatytas konkrečioje aikštės vietoje, nustatytų dydžių ir medžiagų. Projekto užduotyje ir atliktuose sprendiniuose nurodyta, kad visa kompozicija ir pagrindinis skulptūrinis akcentas turi būti matomas iš visų aikštės erdvės pusių, priderintas prie urbanistinių sprendinių, atspindintis valstybės simbolį. Memorialo vieta paruošta grindinio piešiniu išryškinant Aukų g. jau esančių paminklų ašies liniją, per kompozicinį „šimtmečio ratą“ (su jame nurodyta aktualia informacine statistika) susiejant su 1863 m. sukilėlių atminimo taku. Kietą aikštės dalį nuo demokratiškos žaliosios erdvės „atpjaunančios ugninės tūkstantmečio linijos“ (su svarbiausių laisvės kovų datomis) priekyje turi iškilti valstybės simbolio skulptūra.
Sukurtos sistemos funkcinį gyvybingumą jau patvirtino aikštėje įvykę renginiai, sutalpinę įvairaus dydžio žmonių susibūrimus, pirmąsias oficialias ceremonijas. Centrinį ratą sausio 13 dienos minėjimo proga sakralizavo patriotinių organizacijų atstovai. Gimsta simbolinė iniciatyva – iki šimtmečio minėjimo vasario 16 d. kasdien nuo 16 valandos savanoriškai pastovėti garbės sargyboje.
Per visą istoriją Lukiškių aikštės erdvė visada buvo atvira, neužstatyta priemiesčio, o vėliau – miesto teritorija. Šios savybės juridiškai įtvirtintos paveldo apsaugos reikalavimuose. Dar daugiau, visi oficialūs dokumentai jau nuo nepriklausomybės atkūrimo dienos skelbia, kad ši aikštė turi būti reprezentacinė šalies erdvė, skirta laisvės kovoms įamžinti. Ištisus dešimtmečius kantriai ir nuosekliai to siekė ir tebesiekia daugybė žmonių, kurie ne teoriškai, bet realiai yra prisidėję prie laisvės kovų ir pergalių įtvirtinimo šiomis dienomis. Tai yra jų dabartinio gyvenimo tikslas, prasmė, žūtbūtinis įsipareigojimas prieš tuos, kurie paaukojo gyvybes, nesulaukė šių laikų. Dar daugiau – tai privaloma žinia, kurią būtina perduoti ateities kartoms. Šis procesas įmanomas ne tik pasakojant istorijas, aiškinant gyvenimo vertybes, bet ir per konkrečius simbolius, ženklus, kurie koncentruotai byloja tūkstantmečiais gyvuojančias ir visiems suprantamas laisvės idėjas. Sunku suprasti, kodėl šiais laikais, jau ištisus dešimtmečius gyvenant išsvajotos ir krauju iškovotos laisvės sąlygomis, vėl imta vengti ir bijoti unikalių, pasaulinio lygio, stiprių, per amžius susiklosčiusių savo šalies simbolių...
Lukiškių aikštės techninio projektavimo sąlygose yra aiškiai suformuluotas socialinis užsakymas – reprezentatyvi, demokratiška, visiems atvira aikštė su Lietuvos valstybės simboliu. Pasirengimai atlikti, erdvė paruošta, belieka galutinai suformuoti memorialą, kurio matmenų sukūrimas kaip privaloma sąlyga irgi buvo nurodytas techninio projekto užduotyje.
Būtų labai keista ir net neūkiška, dar nespėjus iki galo realizuoti vieno sumanymo, staiga jo atsisakyti, pradėti kaitalioti sprendinius. Kokia tuomet liktų tuščios Lukiškių aikštės prasmė? Kuo tai taptų – dar vienu „per dideliu, neintensyviai išnaudotu“ sklypu miesto centre, kuriame teoriškai galima kokio nors naujo objekto statyba?
Gintaras Čaikauskas (kartu su Kęstučiu Akelaičiu, Linu Naujokaičiu, Virginija Venckūniene, Arūnu Lataku) yra Lukiškių aikštės projekto autorius.
