Laurynas Kasčiūnas apie Laisvės kalvą.
Generolo Vėtros atminimo lentos ir Kazio Škirpos alėjos pavadinimo klausimais vyko vertybinė diskusija, kurioje kiekvienas pasitikrinome, kaip veikia mūsų moraliniai kompasai. Tuo metu mėginimas manipuliuoti visuomenės nuomone Lukiškių memorialo klausimu tėra nuviliantis mėginimas klaidinti ir kiršinti visuomenę siekiant politinės naudos. Kai kurių konservatyvių politikų nuolatinis kėsinimasis privatizuoti patriotiškumą atrodo ne tik arogantiškai, bet, leiskite pasakyti drąsiau, nusikalstamai. Kaip kitaip turėtume vadinti savinimąsi to, kas tau nepriklauso?
Už Kalvą – prieš Tėvynę!
Taip, patriotiškumas nepriklauso kuriai nors vienai bendruomenei ar politinei grupei. Meilė Tėvynei galima ne tik taip, kaip mylėti nustatys TS-LKD prezidiumas. Dabar dažnai bet kokia diskusija istorinės atminties klausimu kreipiama vienu kampu – arba tu su mumis, arba prieš mus. Būtent tokiu atveju regiu nuožmią kovą prieš 2017 m. surengto Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro idėjos konkurso nugalėtojo skulptoriaus Andriaus Labašausko „Laisvės kalva“ projektą. Visi, kas stoja šio, originalaus, subtilaus ir, mano galva, šiandienos paminklinimo tendencijas puikiai atitinkančio sumanymo pusėn, tampa tariamais Tėvynės priešais.
Lukiškių memorialo klausimas – pirmiausia Kultūros ministerijos reikalas, tai šios institucijos inicijuotas ir finansuojamas konkursas su įtraukta visuomenės apklausa lėmė, kad „Laisvės kalva“ tapo nugalėtoju. Rezultatai gauti teisėtu ir skaidriu būdu neturėtų būti diskredituojami, ypač Seimo nario pareigas einančių asmenų. L.Kasčiūno teiginys, esą šioje diskusijoje regi karą, pasako daugiau apie patį Seimo narį, nei apie puolamą Vilniaus merą. Ad hominem kritika vienam Laisvės partijos lyderių galbūt mobilizuoja tam tikrą politinę bendruomenę, tačiau tai niekaip neatspindi reikalo esmės.
Konfliktas koks ir dėl ko?
Sutikti galima dėl vieno – konfliktas, deja, egzistuoja. Tai kartų konfliktas. Toks, kaip dažnose šeimose nutinka, kuomet seneliai nesusikalba su anūkais. Taip šiandien nutiko su dviem Lietuvą mylinčiomis ir patriotiškai nusiteikusiomis kartomis. Į kartų konfliktą neatsakingai mus įvėlė ne R.Šimašius, bet jo politiniai oponentai, ištikimai dirbantys vienai vyresniųjų patriotų grupei. L.Kasčiūnas apkaltino liberalios minties žmones, sakydamas, kad „šiuolaikiniai liberalai taip nepagarbiai elgtis gali tik todėl, kad nejaučia ryšio su praeities kartomis ir „nori, kad būtų linksma čia ir dabar“.
Šis priekaištas taikliai atskleidžia tą idėjinę takoskyrą, skiriančią konservatorius nuo liberalų. Moterys ir vyrai, kovoję už laisvą Lietuvą, kuriems aš ir visi mes privalome būti dėkingi (o juk tokie ir esame!) šiandien supriešinami su tais, kurie Lietuvą nori ir gali mylėti su visais istorijos herojiškumais ir, deja, nuopuoliais bei skaudžiomis klaidomis. Negalime kaltinti tų, kurie į Lietuvos nepriklausomybės kovų istoriją žvelgia romantizuotai, ignoruodami skaudžius herojų pasirinkimus, reikalaudami, kad mūsų visų akyse jų žygdarbių šviesa apakintų ir mes nematytume tų skaudžių suklupimų, kurie garbės mūsų tautai nepadarė. Tikiu, kad dabartinės kartos jau gali drąsiai pažvelgti į savo istoriją atviromis akimis, nesibaimindami mūsų laisvės kovų istorijoje pamatyti tiesos, tokios, kokia ji buvo, žinodami, kad Tėvynės ir laisvės idėjos yra stipresnės už pavienių asmenų žygdarbius ir net klaidas.
Garsiau išrėktas žodis teisingesnis?
Noriu su pagarba ir supratimu žiūrėti į vyresnius disidentus, partizanus bei jų artimuosius, kurie su senolišku pykčiu ir kone neapykanta puola „Laisvės kalvos” autorių ar visaip kaip koneveikia sostinės merą dėl tiesioginių pareigų vykdymo. Ir nors pagarbos visiems patriotams turiu apsčiai, sunku stebėti nuožmų „Laisvės kalvos” idėjos autoriaus užsipuldinėjimą, kurio kaltė tik ta, kad ryžosi savo idėją pasiūlyti Valstybės institucijų inicijuotam konkursui.
Kuo garsesni bus destruktyvūs rėkavimai, tuo tvirtesnis, viliuosi, bus Vilniaus miesto savivaldybės ir Kultūros ministerijos atkaklumas atlikti pradėtą darbą iki galo.
Dar sunkiau pozityviai mąstyti apie tuos, kurie sumaniai manipuliuoja visuomene, mėgindami krautis politinius dividendus. Kaip kitaip galėtume pavadinti Seimo nario L.Kasčiūno raginimus visuomenę sukilti ir šūkiais „mes be Vyčio nenurimsime” reikalauti ignoruoti laisvos Lietuvos institucijų paskelbto konkurso nugalėtojo projekto įgyvendinimą. Kodėl Vilniaus miesto meras, Taryba ir administracija turėtų mesti savo pareigas įgyvendinti šį projektą? Gal todėl, kad teisūs tie, kas kas garsiau apie savo tiesą rėkia?
Su kiekvienu puolimu Kalva tik stiprėja
Pagalvokime ir apie teisėtus idėjos autoriaus lūkesčius – laimėjus konkursą, jo kūrinys turi teisę būti įgyvendintas. Pagalvokime ir apie šį precedentą, kaip apie žinią dabarties ir ateities kartoms, tiems jauniems žmonėms, kurie svarstys, ar verta siūlyti savo idėjas valstybei, kuri už tas idėjas baudžia, neapgindama nuo destruktyvių, visuomenę kiršinančių visuomenininkų ir politikų. Tai ne Šimašiaus karas, tai mūsų kartos, kuri nori gyventi laisvoje ir atviroje visuomenėje, kova. Tai kova su galvojančiais, kad gali savo pasaulėvaizdį ir kultūrinį suvokimą primesti visiems.
Ne, jūs to negalite! Ir mes – ta karta, kuriai patriotiškumas nėra tik primestų stabų garbinimas – jums to neleisime. Kuo garsesni bus destruktyvūs rėkavimai, tuo tvirtesnis, viliuosi, bus Vilniaus miesto savivaldybės ir Kultūros ministerijos atkaklumas atlikti pradėtą darbą iki galo.
L.Kasčiūnas sako, kad „meras nesupranta, jog tiems, kurie norėjo ir balsavo už Laisvės kalvos projektą, tai yra tiesiog dar vienas projektas – kažkokia linksmybė Vilniaus centre”. Prisipažinsiu, aš balsavau už Laisvės kalvos idėją, ji mane pakerėjo savo subtiliu gilumu ir funkcionalumu bei šiuolaikiniu požiūriu į įpaminklinimą. Kalva, iškilusi prieš buvusius KGB rūmus, yra tokia galinga savo subtilumu, kaip pauzė triukšmingos simfonijos įkarštyje. Ir jokiomis čia paikomis linksmybėmis nekvepia. Nors laisvė savyje talpina daug džiaugsmo, todėl aš tikiuosi, jog netrukus greta šios kalvos ir ant jos vyks įvairūs šventiniai renginiai. O šioji Laisvės kalva taps puikiu elementu kūrybiškai interpretuoti aikštę, prigretinant įvairias scenografijas ar kitaip įkomponuojant „Laisvės kalvą” į renginių scenarijus.
Asmeniškai man ši laisvės kalva jau seniai įgavo gerokai daugiau simbolių, nei turėjo pradžioje. Tai mūsų visuomenės laisvės kalva, kuri, tikiuosi, pagaliau iškils ir simbolizuos ne tik nepriklausomybės kovas, ne tik mišką, bet ir miestą, kuriame politiniam ir ideologiniam užsispyrimui nepavyko nustelbti laisvės dvasios.
Ir pabaigai noriu visiems palinkėti nepamiršti, kad diskusijas pradėjo idėjos konkursas. Gerų idėjų buvo ne viena. Laimėjo viena, šį kartą – „Laisvės kalva”. Visa ši atminties kultūros diskusija išjudino daugybę klausimų, dėl kurių turėsime susitarti, nurimti, priimti. Kviečiu pradėti nuo kultūros. Bendravimo kultūros, grįstos pagarba vieni kitiems. Kitaip – kas iš to Vyčio ir kas iš tos Kalvos, jei mūsų širdyse smirdi pykčio gėlės.
P. S. Kūrybinių idėjų rungtynėse pergalės vertas tik tas, kas pasiruošęs garbingai pripažinti kito pergalę.
Gediminas Jaunius yra Vilniaus miesto Tarybos narys, Vilniaus Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos pirmininkas.
