Toks prasiskolina tiekėjams, klientams, darbuotojams, mokesčių inspekcijai, akcininkams ir skelbia bankrotą. Vėliau įkuria naują UAB ir ydingą verslo modelį padaugina, perkelia į ateitį. Susikompromitavusį NEC valdžia „pakavojo“, ištirpdydama jį naujai įkurtame biurokratiniame monstre – Nacionalinėje švietimo agentūroje NAŠ.
Jau pripratome prie melancholiškų ministerijos kalbų apie amžinai laukiamus pokyčius. Šiandien pasimetęs ministras žada: „atėjo laikas spręsti sistemines problemas...“. Valdžia 30 metų žada, bet ar ištęsi? Bemaž 20 metų VISI švietimo subjektai - abiturientai, jų tėvai, mokytojai, mokyklų vadovai - NEC sumeistrautą kankinimų kryžių nešė tyliai. Viešai padejuodavo vos vienas kitas drąsesnis mokytojas, keli absolventai. Atsakymą pateikia sentencija: „žmonės turi tokią valdžią ir valdymą, kokio nusipelno“. Įgalioje švietimo bendruomenėje, normalioje valstybėje po serijos pirmųjų skandalų iš to NEC seniai tik keli akmenys bebūtų likę... Deja, Lietuvoje prie institucinės kvailybės ir kenkimo švietimui prisidėjo visi. Išsiryškino ir Lietuvos edukologijos būklė: imitacinė, bemaž veltėdiška mokslo disciplina. Teikti valdžiai kompetentingą ekspertizę, atlikti švietimo valdžios sprendimų konstruktyvios kritikos prievolę šios mokslo šakos lyderiai arba yra neįgalūs, arba linkę konformiškai tylėti, „stovėti po medžiu“. Balsą jie dažniausiai parodo po laiko, kai padarytos klaidos bado akis. Tada jau būna saugu kritikuoti ir stebėtis.
Trupinėlis prasmės toje gėdos ir kančių Golgotoje visgi yra. Centralizuotos abitūros institutą kelioms naivioms šalims įbruko Pasaulio bankas. Lietuva ant šio kabliuko užkibo viena pirmųjų. Senosioms ES šalims, turinčioms tradicijas, šitokią inovaciją, tiksliau – „katę maiše“ - įsiūlyti buvo sudėtingiau. Anuomet ant bangos buvo „tečerizmas“ ir naujoji viešoji vadyba (NPM), lozungai: „bus daug kokybės už protingą kainą“, „mokinio/studento krepšelis“, „švietimo rinka“...
Korupcijos džiną NEC atgal į butelį suvarė, bet lygių galimybių švietime neužtikrino.
NEC išsprendė vieną didžiulę problemą, bet sukūrė begalę kitų. Kokie būtų buvę korupcijos mastai dėl nekontroliuojamų abitūros egzaminų vietose ir per stojamuosius egzaminus į prestižinius universitetus bei geras specialybes? Visi tėvai iš vidutinio ir aukštesnio socialinio sluoksnio būtų įsijungę į „žiurkių lenktynes“, Lietuvos teritorija būtų pratryškusi tūkstančiais švietimo korupcijos geizerių. Švietimas serga daugybe chroniškų ligų, bet diagnozės „korupcija“ ligos istorijoje nėra. Visgi NEC modelis panašus į farmakologinį preparatą - efektyviai gydo vieną sunkią ligą, bet šalutinis poveikis sukelia penkias kitas ligas...
Korupcijos džiną NEC atgal į butelį suvarė, bet lygių galimybių švietime neužtikrino. Priešingai, smarkiai įsuko socialinės neteisybės švietime smagratį. Aukštesnysis sluoksnis Lietuvoje inicijavo šešėlinę švietimo ekonomiką. Napoleoniško dydžio korepetitorių armija uoliai dresiruoja egzaminams tik aukštesniojo socialinio sluoksnio vaikus. Iš čia klaikūs, modernioje valstybėje netoleruotini skirtumai tarp: a) mokyklų regionuose ir didmiesčiuose; b) tarp „prestižinės“ mokyklos didmiestyje ir gretimos „prastos“ mokyklos, kuri tiesiog atlieka separuoto likutinio edukacinio srauto surinktuvės funkciją.
NEC dešimtmečiais luošino pedagoginę kūrybą, griovė mokytojo, mokyklos ir jos vadovo autoritetą. Iš pamokos Lietuvos mokyklose, ypač 11-12-oje klasėse, dingo pažinimo džiaugsmas, pranyko emocinis vertybinis fonas, pasaulėžiūrinis diskursas, nes tie momentai standartizuotu testu nepatikrinami ir mokyklos šimtukų reitinge niekaip neatsispindės. Dingo įdomusis probleminis ir euristinis mokymasis. Toks suteikia tvirtas, įprasmintas žinias, tačiau reikalauja nerealiai daug pamokos laiko. Ir apdairus, sunerimęs mokytojas nerizikuoja. Iš ugdymosi proceso „išplaunama“ vidinė motyvacija, kuomet nuoširdžiai mokomasi dėl asmeninio tobulėjimo ir dvasinio malonumo. Mokykloje, pamokoje totaliai įsivyrauja žemesnės kokybės išorinė motyvacija, kuomet mokomasi tik dėl būsimų aukštų testo balų...
Mokymosi kokybę lemia ugdymo turinys. Ugdymo turinio vystymą Lietuvoje nuo 2009 m. organizavo Ugdymo plėtotės centras UPC. Centrui 10 m. vadovavo apdairiai parinktas asmuo, neturintis pilnaverčio universitetinio diplomo... Ši institucija įkurta „ministeriaujant“ liberalui G. Steponavičiui. Per UPC ėjo milžiniški ES ir nacionalinio biudžeto pinigai, kurie buvo uoliai „įsisavinami“. UPC buvo neseniai panaikintas dėl korupcinių šleifų. Jis, kaip ir NEC buvo mechaniškai įlietas į minėtą naują biurokratinę struktūrą NŠA.
Iš medijų pranešimų aiškėja, jog ugdymo turinio paslaugoms užsakyti buvo naudojama daugiapakopė nereikalingų tarpininkų grandinė. Iš tiesų ugdymo turinio plėtros organizavimą ir koordinavimą gali ir privalo vykdyti patys ministerijos klerkai. Suburia į kūrybines komandas talentingiausius dalyko mokytojus, universitetų mokslininkus, meno kūrėjus, o toliau tik administruoja procesą. Pinigai gali eiti tiesiai į universitetą ar jų konsorciumą, o tas jau atsiskaito su autoriais ir kūrėjais individualiai.
Deja, buvo įkurtas ir 10 m. veikė šlovingas UPC. Manytina, Centro sąmoningai nepavadino institutu, nes tada privalu turėti akademinę tarybą iš žinomų mokslininkų, menininkų, o tokios personos yra ganėtinai autonomiškos, jos būtų nusikreipę finansavimą į savo akademines institucijas bei interesų grupes. Gal ir visai neblogai būtų buvę. Daug UPC darbuotojų buvo įdarbinti terminuotoms sutartims be konkurso, kuris valdininkams privalomas. Laispniuotų akademikų ten minimumas. Dažna pareigybė – „turinio ekspertas“. Prisisamdęs turinio ekspertų, UPC jokio turinio pats dažniausiai nekūrė. Paprastai viešo pirkimo būdu samdydavo UAB, bet ne viešą įstaigą, universitetą ar asociaciją. Tokių finansinės ataskaitos viešos. Bet kas pasiteiraus, mielieji, kur, kaip ir kam nukeliavo pinigėliai? Bet kuri UAB formaliai teisėtai dengiasi komercine paslaptimi. UAB net Valstybės kontrolė negali tikrinti, tik VMI ir FNTT, o patikros rezultatai nevieši. Sutvarkai pagal įstatymo raidę viešo pirkimo dokumentus, suimituoji sąžiningą atranką, atsirinki „sąmoningus“ ekspertus ir tau prasideda nesibaigianti pinigų „įsisavinimo“ šventė. Sočiai švenčiama Lietuvos švietimo marinimo sąskaita.
Turimais duomenimis, vienas pirmųjų apie korupcinę lesyklėlę vardu UPC triukšmą berods pradėjo kelti viešasis intelektualas ir pilietininkas D. Kuolys. Jis – pirmosios LR Vyriausybės Švietimo ministras, Prezidento V. Adamkaus patarėjas. Medijos informavo, kad UPC ugdymo turinio konkursą laimėjo medienos prekybos įmonėlė su trimis darbuotojais, gaunančiais bemaž minimumą... Nesistebėkime, kad Lietuvos mokytojus traukuliai tąso, kadangi jie priversti tokį, atsiprašant, „turinį“ pritaikyti realiam ugdymo procesui ir daro tai dykai. Dalis mokytojų nieko nedaro. Paskui visi stebisi, kodėl tarptautiniuose mokinių testavimo reitinguose mus beviltiškai aplenkė sesė Estija. Panašu, kad Estija neturėjo nei savo Steponavičiaus, nei UPC, apskritai ši šalis visur tvarkosi geriau.
Kodėl Lietuvos abiturientai puikiai laiko anglų kalbą ir labai prastai laiko matematiką? Kodėl būtent dėl lietuvių k. egzamino taipogi daug skandalų būna?
Priešingai nei matematika, negimtoji kalba yra tokia aukštesnioji psichinė funkcija, kuri gali puikiai susiformuoti ir per socialinį-kultūrinį, (neformalų) išmokimą. Per kultūrinį išmokimą galima išmokti tik aritmetiką, bet ne algebrą, kuri yra abstrakti ir reikalauja ypatingos didaktinės prieigos. Beraštis afganas – turgaus prekeivis – paprastai moka 4-5 kalbas - puštūnų, tadžikų, uzbekų, turkmėnų, beludžių... Anglų kalbos pagrindus šiuolaikinis Lietuvos jaunimas išmoksta dėka kompiuterijos, žaidimų, filmų, kelionių su šeima. Nenuvertinkime ir formalaus institucionalizuoto anglų kalbos mokymosi. Mūsų anglų k. lingvodidaktai neprasti ir anglų kalbos ugdymo turinio, metodų ir testavimo užduočių sistema pasaulyje seniai ištobulinta. Mokytojai vadovaujasi naujausiomis ugdymo technologijomis. Be to, visus ruošinius vietiniai ekspertai gali „atsipumpuoti“ iš žiniatinklio, nelyginant kačiuko nuotrauką ar kalnų vaizdą. O ir jokio neskaidraus UPC anglakalbis pasaulis niekada neturėjo. Tad ir ateityje dėl anglų kalbos Lietuvoje bus viskas tik dar gražiau ir puikiau.
Apgailėtina, bet Lietuvoje per 30 metų taip niekas ir neišmoko diferencijuoti labai skirtingų testavimo rūšių.
Visai kitokia padėtis yra aplink lietuvių kalbą ir kitas disciplinas, turinčias nacionalinę potekstę. Ugdymo turinį ir egzaminų užduotis joms ruošia vietiniai „turinio ekspertai“. Prisėskite dabar patogiai, kad nenugriūtumėte. Ugdymo turinį Lietuvoje ruošia vieni ekspertai, o egzaminų užduotis ruošia kiti ekspertai. Tarpusavyje jie nelabai bendradarbiauja. Čia tas pats, jei ligoniui širdies šuntą dėtų vienoje klinikoje, o šonkaulius prie krūtinkaulio prikabinti ir krūtinės ląstą užsiūti vežtų į kitą ligoninę... Egzaminų užduotims parengti skelbiamas „viešas“ pirkimas, bet patys rengėjai užslaptinti, pasirašo konfidencialumo įžadus. Perkama labai skaidriai - pagal pigiausią (!) kainą...
Apgailėtina, bet Lietuvoje per 30 metų taip niekas ir neišmoko diferencijuoti labai skirtingų testavimo rūšių. Tai : a) intelekto ir kūrybingumo testavimas ir b) mokymosi pasiekimų didaktinis testavimas. Pastarasis privalo būti bukai pririštas prie ugdymo turinio (standarto). Tad matematikos egzaminas, kaip bet kuris kitas NEC egzaminas, privalo būti organizuojamas analogiškai, kaip eismo taisyklių egzaminavimas. Eismo taisyklės visiems viešai prieinamos. Visi galimi užduočių tipai taip pat visiems žinomi - ir laikantiems egzaminą ir jį organizuojantiems. Be abejo, koks iškris konkretus užduočių rinkinys egzamino dieną X, neturi žinoti niekas. Deja, Lietuvos NEC nuolat elgdavosi taip, kad dalis „eismo taisyklių“ būdavo tarsi nuslėpta. Egzaminatoriai lyg ir sako vairuotojui, atsakyk dabar, mielasis, į keletą klausimų iš parasparnio pilotavimo arba iš akvalangisto nardymo taisyklių. Arba sakoma, šauniai pravažiavai, o dabar pademonstruok mums dar šoninio slydimo autmobiliu gebėjimus, juk vairavimo egzaminą laikai. Tai būtų didaktinio testavimo profanacija.
Kodėl tokia nesąmonė ir apgaulė per abitūros egzaminus kasmet daroma? Sąmoningai, kadangi Lietuvoje NEC egzaminai de facto ne abitūros egzaminai, bet atrankos į aukštąsias mokyklas egzaminai. Tiesiog neturi būti daug šimtukų arba įverčių, nenukrintančių žemiau 90 balo. Deja, brandos egzaminų testas turi būti sukonstruotas taip, kad jis kuo tiksliau matuotų testo įvertį būtent apačioje, kad būtų patikimai atpažinti patys silpniausi absolventai, kad nebūtų apgaudinėjami privataus ir viešojo sektoriaus darbdaviai, kad nebūtų švaistomos aukštojo mokslo lėšos.
Lietuvoje visų egzaminų užduočių rengėjai kasmet suka galvą, kaip ištraukti tą niekam dar nežinomą „eismo taisyklių“ (pvz. kitos valstybės) skyrių ir sudaryti tas kelias ypatingas užduotis, kurios ir net moksliems, ugdytiniams neleis lengvai priartėti prie 100 balų. Nepagrįstai, pažeidžiant vaikų ir mokytojų teises, nervinant švietimo bendruomenę, naudojamas specifinis testavimas, skirtas ypatingai gabiems ir kūrybingiems individams atrinkti. Juk ne analitiką generaliniam štabui ar bankui atsirinkinėjame. Samdiniai korepetitoriai uoliai analizuoja paskutinių 2-3 metų dalyko valstybinio egzamino užduotis ir dresiruoja aukštesniojo luomo vaikus. Ypač smagu tiems, kurie ir dresiruoja ir NEC užduočių ruošėjais pasisamdo. Pilkoje NEC istorijoje būta ir tokių skandalų.... Šiaip jau eiliniai korepetitoriai, kaip generolai, ruošiasi kariauti pagal praeito karo šablonus. O užduočių rengėjų misija - paruošti užduotį-staigmeną iš akvalangisto rengimo taisyklių... Tos žiurkių lenktynės užsitęsė bemaž 20 metų.
Pagal šiuolaikinio testavo metodologiją iš viešai paskelbto mokomosios medžiagos turinio (standarto) turi būti sudarytas labai didelis užduočių bankas. Užduotys turi būti kaupiamos metų metais ir išbandomos realiai. Privalu rasti kiekvieno uždavinio išspręstumo empirinę tikimybę tikslinėje populiacijoje bei nustatyti labiausiai tikėtiną sprendimo trukmę. Galima apskaičiuoti vadinamąją ICC kreivę (Item-Characteristic-Curve). Kasmetinių užduočių konkretų rinkinį paskutinę akimirką galėtų sugeneruoti kompiuteris. Programiškai užduodamas užduočių skaičius, taip pat užduočių charakteristikos (sunkumo laipsnis ir sprendimo trukmė), nurodomi dalyko (pvz., matematikos) skyriai, iš kurių kompiuteris privalo automatiškai sugeneruoti konkretų tų metų užduočių rinkinį. Ir visą tai akimirksniu galima nusiųsti mokykloms. Ir viskas, jokios korupcijos, jokių nesąmonių. Egzamino užduočių rinkinio anksčiau už konkrečią mokyklą nežinotų net pats NEC. Dabar NEC „gramatiejai“ užsidarę buria kažką slaptai, nelyginant kardinolų konklavoje... Tik nėra nei dūmų, nei popiežiaus. Tiesiog išeina kasmetinė nesąmonė, kuri kasmet apspjaudo nemažą dalį abiturientų, jų tėvų ir mokytojų.
Dešimtmečius klystkeliu marširavusio, susikompromitavusio NEC ištirpdymas dar didesnėje biurokratinėje struktūroje – NŠA – nieko gero nedavė. Antai, 2018 m. matematikos valstybinį egzaminą išlaikė 87,2 proc. kandidatų, o 2020 tik 67,6 proc. Iš kur 20 proc. momentinis kritimas?
Lietuvos švietimas objektyviai ir laipsniškai ritasi žemyn jau kelis dešimtmečius. Patikėkite, nors šis procesas yra nepalankus, mūsų paguodai jis yra tolydus, niekas nekrenta žemyn staiga, tarsi nuo krioklio. Ir nėra taip, kad net 30 proc. Lietuvos vaikų staiga kažkas aprūkė ir užbūrė – pavertė asmenimis su lengvai aptemusia sąmone. Užslėpta forma visuomenei peršama „rasistinė“ dalies Lietuvos jaunimo intelektinio nepajėgumo teorija yra absurdiška ir mums nepriimtina. O Jums? Juk tie patys vaikai puikiai laikė anglų k. egzaminą. Ankstesniais metais būdavo ir priešingai – šimtukus iš matematikos ir anglų kalbos susirinkę talentingi abiturientai apgailėtinai laikydavo lietuvių kalbos egzaminą, nes jis būdavo suveltas, paskandintas subjektyvizmo pelkėje.
Šiemet egzaminų žyniai leido valstybinį matematikos egzaminą laikyti visiems, net ir tiems, kurie turėjo neigiamą (!) dalyko pažymį. Toliau, akivaizdu, kad šiemet egzaminų žyniai apatinį testo (egzamino) neišlaikymo kriterijaus slenkstį nustatė labai negrabiai. Dar prisidėjo nuotolinis mokymasis (vienur efektyvus, kitur – ne), vaikų stresas, neleistinai sugrūstas egzaminų tvarkaraštis... Mes – grupelė švietimo ekspertų – remdamiesi savo prognoze ir Europos šalių sprendimų logika, siūlėme išimties tvarka šiemet neorganizuoti valstybinių egzaminų visai. Atestatus siūlėme išduoti pagal kelių mokslo metų metinių pažymių vidurkius, kaip tai padarė savo jaunimą gerbiantys prancūzai. Jie nepratrūko rėkavimais, kaip Lietuvos interneto komentatoriai, apie nemokšas kaimiečius, kurie ne va išstums universitetuose elitinių mokyklų absolventus. Be to, mes raginome pradėti kelių metų trukmės plačią diskusiją visuomenėje dėl jau senokai laukiamos abitūros ir imatrikuliacijos reformos Lietuvoje. Priminėme pandemijos konteksto specifiką. Nebuvome išgirsti: mus unisonu užgožė visomis temomis pasisakantys oficioziniai ekspertai ir jų troliai.
Taigi, apsirūkymas ir sąmonės užtemimas, panašu, eina būtent iš „konklavos“... Valdantieji „Valstiečiai“ savo rinkiminėje 2016 m. programoje buvo įsipareigoję atlikti keletą išmintingų abitūros instituto reformavimo žingsnių. Berods, kalbėta apie kaupiamąjį vertinimą, projektinį darbą, kompetencijų portfelį ir pan. Deja, ministrė-specialistė Jurgita Petrauskienė parodė didžiausiai ir valdančiajai Seimo frakcijai, beje, ir visai Lietuvos švietimo bendruomenei riestą špygą. Manytina, dalis rinkėjų ir atidavė balsus valstiečiams dėl jų švietimo programos. Seimo Švietimo Komiteto pirmininkas E. Jovaiša, panašu, susitaikė su likimu, nuleido rankas. Politikai mąsto ir veikia pagal 4 metų kadencijos ciklą. O Lietuvos mokykla ir švietimas dūsta. Kas ir kada sustabdys Lietuvos švietimo makabrišką galabijimą?
