Mūsų atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos rezultatai parodė, kad net 83 proc. respondentų apie nepilnamečių daromus teisės pažeidimus, nusikaltimus sužino iš žiniasklaidos, o 63 proc. pateikta informacija pasitiki. Iš atlikto kokybinio tyrimo – interviu su nusikalstusiais vaikais dirbančiais profesionalais – žinome, kad kartais nepilnamečių nusikalstamo elgesio skandalizavimas žiniasklaidoje paskatina gerus politinius sprendimus, svarbu tik, kad jie būtų ilgalaikiai ir orientuoti į esamus poreikius.
Ką rodo statistika?
Per pastaruosius 7 metus visi santykiniai nepilnamečių registruoto nusikalstamumo rodikliai (100 tūkst. to paties amžiaus gyventojų) mažėjo – registruotų nusikalstamų veikų sumažėjo daugiau kaip 2,5 karto, jų padarymu įtariamų (kaltinamų) nepilnamečių – beveik 3 kartus, nuteistų nepilnamečių – daugiau kaip du kartus.
-
Skaidriai dirbančio ID – vienas iš kovos su nelegalaus darbo šešėliu būdų
-
„Metų seklių“ apdovanojimai – automobilių verslo mokesčių vengimą tyrusiems pareigūnams
-
Per lengvatas A.Anušauskas tikisi 3 metais sutrumpinti karinės infrastruktūros įrengimą
-
V.Zelenskis: rusai nesiruošia palikti Chersono, tai tėra informacinė operacija
Registruoto nepilnamečių nusikalstamo elgesio struktūroje didžiausią dalį sudaro vagystės, po jų seka nesunkus smurtas, viešosios tvarkos pažeidimai ir su narkotikais susijusios nusikalstamos veikos. Sunkus smurtas sudaro tik nedidelę dalį (iki 10 proc.). Be to, dažniausiai padaromų turtinių ir sunkiausių smurtinių nusikalstamų veikų skaičiai pastaraisiais metais taip pat nuolat mažėja.
2021 m. buvo registruotas vienas nužudymas ir du sunkūs sveikatos sutrikdymai kurių padarymu įtarti (kaltinti) nepilnamečiai – mažiausiais skaičius per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją, pastaruosius 10 metų pastebima ir registruoto sunkiausio seksualinio smurto mažėjimo tendencija.
Mažėja ir bendrininkaujant nepilnamečių padaromų nusikalstamų veikų – jei prieš penketą metų ir anksčiau tokios nepilnamečių padarytos nusikalstamos veikos sudarė 50–60 proc., tai 2021 m. – tik 10 proc. Taigi nėra jokio pagrindo rašyti ir kalbėti apie neva siautėjančias nepilnamečių gaujas.
Žinoma, kad nepilnamečių nusikalstamo elgesio, net ir mažėjant jo mastams, nereikėtų ignoruoti ir nureikšminti – nors jo sukeliama žala yra daug mažesnė nei suaugusiųjų nusikalstamo elgesio, jis turi ir konkrečius nukentėjusiuosius, dažniausiai – bendraamžius. Su tokiu elgesiu kasdien susiduria su vaikais dirbantys profesionalai ir turi į jį reaguoti. Be to, nesunkus nepilnamečių nusikalstamas elgesys pasižymi dideliu latentiškumu, taigi vaikų ir šalia jų esančių suaugusiųjų kasdienybėje jo yra daug daugiau nei parodo registruotoji statistika.
Kodėl nepilnamečiai nusikalsta?
Vaikai negyvena socialiniame vakuume – jie yra dalis visuomenės, kurioje gausu įvairiausio pobūdžio teisės pažeidimų. Iš tarptautiniu mastu atliktų kriminologinių tyrimų žinoma, kad didžioji dalis teisės normas pažeidžiančio paauglių elgesio gali būti siejama su natūraliais biologinio ir socialinio brendimo procesais – subrendus toks elgesys pasibaigia savaime. Tik labai nedidelė paauglių dalis pasižymi intensyviu nusikalstamu elgesiu, o jų trumpose biografijose beveik be išimties galima rasti reikšmingą iš kitų gaunamo dėmesio, rūpesčio, supratimo, palankumo ir pripažinimo stoką. Iššaukiantis ar net nusikalstamas jų elgesys neretai yra pagalbos šauksmas, logiškas atsakas į patiriamą struktūrinį smurtą ir jų, kaip individualių asmenų, socialinį nepaisymą.
Kas neveikia ir kas gali suveikti?
Mūsų atlikto kokybinio tyrimo (giluminių interviu su darbo su vaikais profesionalais) rezultatai parodė vieną stulbinantį dalyką, kurį galima užčiuopti ir daugelyje publikacijų žiniasklaidoje apie intensyviau nusikalstančius vaikus – tai yra „niekieno“ arba „ne mūsų“ vaikai. Jie neva kelia grėsmę „mūsų“ bendruomenėms, mokykloms, vaikams, su jais nesusitvarko „mūsų“ policija, ir mokytojai, „jų“ tėvai ir globos namai, jie „tenai“ kažkur kitur buvo nenubausti ir nesukontroliuoti.
Akivaizdu, kad tokia laikysena ir tokia siunčiama žinia šių vaikų atskirtį tik dar labiau gilina, skatindama dar didesnį priešiškumą ir mažindama pavykusio gyvenimo perspektyvas. Vien tik negerovių viešinimas, piktinimasis, kaltų ieškojimas ir „tvarkos“ reikalavimai neveda į jokius tvarius ir ilgalaikius asmeninius ir struktūrinius pokyčius. Tik tais atvejais, kai profesionalai neišsigąsta ir neignoruoja į sudėtingas situacijas pakliuvusių vaikų padėties kompleksiškumo, juos iš tiesų pripažįsta ir bando suprasti, sugeba užmegzti pasitikėjimo santykį, nesmerkia jų pačių, o tik jų elgesį, turi galimybių ir geba kūrybiškai veikti, yra įmanomas teigiamas pokytis.
Publikacija parengta Vilniaus universitete 2020–2022 m. įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą mokslinio tyrimo projektą „Reakcijos į nepilnamečių delinkvenciją ir jų pasekmės Lietuvoje: nuo žiniasklaidos kuriamo ažiotažo iki profesionalaus veikimo“ (sutarties Nr. S-MIP-20-15)
