Sprendimas buvo priimtas didele balsų persvara. Tiktai 38,41 proc. balsavusiųjų pritarė sutarčiai, o „prieš“ balsavo net 61,59 proc. Tiesa, rinkėjų dėmesys referendumui nebuvo didelis. Jame dalyvavo tik 32,2 proc. rinkėjų. Bet to pakako, nes Olandijoje įstatymas numato, jog referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo bent 30 proc. rinkėjų.
Be abejo, tai svarbus įvykis, bet tiesioginės jo pasekmės iš esmės palies tik Olandiją, nes visos likusios ES valstybės šią sutartį jau ratifikavo. Olandijos vyriausybei dar teks pasukti galvą, kaip suderinti politinio elito ir platesnės visuomenės nuomonių skirtumus.
Tačiau politinė logika ir artėjantys rinkimai neleis vyriausybei ignoruoti šio sprendimo ir teks ieškoti tinkamo atsako.
Nors formaliai teisiškai žvelgiant vyriausybė gali ir nieko nekeisti, nes referendumas buvo tik konsultacinis. Tačiau politinė logika ir artėjantys rinkimai neleis vyriausybei ignoruoti šio sprendimo ir teks ieškoti tinkamo atsako.
Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad visos kitos Europos Sąjungos šalys jau ratifikavo šią sutartį. Tad norint ką nors keisti reikės ne tik iš naujo svarstyti klausimą parlamente, bet ir iš naujo derėtis su visomis kitomis ES šalimis. Be viso kito kaip tik šį pusmetį Nyderlandai pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai ir turi nacionalinius reikalus derinti su bendra Europos Sąjungos pozicija.
Kita vertus, šis įvykis ne vien tik kelia nepatogumų Olandijos vyriausybei. Jis atspindi kur kas labiau gilumines politinės raidos ir požiūrio į Europos integraciją kaitos tendencijas šioje šalyje. Iki 2005 metų referendumo, kuomet dauguma Olandijos rinkėjų balsavo prieš Sutartį dėl Konstitucijos Europai, ši šalis buvo laikoma nuoseklia Europos integracijos gilinimo šalininke ir Europos Sąjungos plėtros rėmėja. Tačiau dabar dar kartą patvirtinta, kad tai nebuvo atsitiktinumas. Kažkada buvusi tarp Europos integracijos iniciatorių šiandien Olandija pasikeitė – ji akivaizdžiai demonstruoja, kad esamas Europos Sąjungos pavidalas ir jos vykdoma politika jos nebetenkina.
Pirmiausia, ką patvirtino ir referendumo rezultatas, dauguma olandų nepritaria tolesnei Europos Sąjungos plėtrai. Nors sutartis su Ukraina jos narystės perspektyvos nenumato, bet akivaizdu, jog tai žingsnis ta kryptimi, kuriai olandai nepritaria. Dauguma olandų ir, ko gero, kitų Vakarų Europos šalių piliečių mano, kad Europos Sąjunga turi pernelyg daug vidinių problemų ir pernelyg sunkiai dorojasi su nuolat kylančiomis krizėmis ir nestabilumais, kad galėti leisti sau priimti naujų valstybių, kurios nėra nei stabilios demokratijos, nei išsivysčiusios ekonomikos.
Dauguma olandų ir, ko gero, kitų Vakarų Europos šalių piliečių mano, kad Europos Sąjunga turi pernelyg daug vidinių problemų ir pernelyg sunkiai dorojasi su nuolat kylančiomis krizėmis ir nestabilumais.
Bet dar svarbiau yra tai, kad šis referendumo rezultatas, buvo dar viena proga pasiųsti žinutę Europos Sąjungos valstybių ir institucijų lyderiams.
Nemaža dalis olandų ir juos atstovaujančios euroskeptiškos politinės partijos mano, kad Europos Sąjunga turėtų peržiūrėti savo dabartinę politinę strategiją. Tiesa, kol kas kritika yra menkai koncentruota, nes aiškaus atsakymo į klausimą, kokios Europos Sąjungos ir jos politikos norėtų olandai ir ką joje jie siūlytų keisti, kol kas nėra.
Yra tik įvairių nuomonių ir siūlymų spektras nuo konkrečių pastabų dėl Europos centrinio banko sprendimų dėl palūkanų mažinimo ar Europos Komisijos politinių ambicijų kritikos iki visiškai radikalių siūlymų apskritai pasitraukti iš Europos Sąjungos.
Bet, žinoma, būtų per drąsu tvirtint, kad Nyderlandai jau žengia britų pramintu keliu ir rimtai svarsto išstojimo galimybę. Ir nors kai kurių Olandijos politinių veikėjų leksikone „Brexit“ pavyzdžiu jau atsirado ir „Nederexit“ terminas, bet nedidelės, atviros ir labai priklausomos nuo bendrosios rinkos Olandijos sąsaja su Europos Sąjunga tebelieka pakankamai tvirta. Olandai šiuo atveju labiau signalizuoja tai, kad jie pakankamai įdėmiai stebi Europos Sąjungos institucijų veiklą ir pageidauja efektyvesnio jų veikimo jau esamų įgaliojimų ribose, o ne ekstensyvaus veiklos krypčių ir užduočių apimčių didinimo.
Profesorius Gediminas Vitkus yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
