Čia tą patį posakį būtų galima koreguoti į „jei pats savęs neatstovausi, niekas kitas tavęs neatstovaus“. Taip šį kartą nutiko sportininkams, tačiau gali nutikti ir bet kokiam verslui ar nevyriausybinio sektoriaus atstovui.
Lietuvoje teisėkūros procesas yra išties atviras. Valdžios institucijos praktiškai visada viešina rengiamus teisės aktų projektus, konsultuojasi su kitomis institucijomis ir organizacijomis, leidžia dalyvauti diskusijose, svarstant projektus. Neretai posėdžiai yra transliuojami viešai, o suinteresuotos grupės yra kviečiamos teikti savo pastabas ir pasiūlymus. Viskas skamba išties gerai iki tol, kol apie tave – tam tikrą interesų grupę – tiesiog pamiršta.
Viskas skamba išties gerai iki tol, kol apie tave – tam tikrą interesų grupę – tiesiog pamiršta.
Interesų grupių Lietuvoje turime tūkstančius: viešąjį sektorių, konkrečių verslų atstovus, akademikus ir mokslininkus, investuotojus, nevyriausybines organizacijas ir t.t. Todėl natūralu, kad visus suinteresuotus asmenis sukviesti prie bendro stalo kiekvieno atskiro klausimo svarstymui yra praktiškai neįmanoma. Diskutuoti dažniausiai pakviečiami tik didžiausi žaidėjai, garsiausi vardai arba tie, kurie jau nebekels papildomų klausimų, nes projektas su jais būna suderintas iš anksto.
Paskutinę Seimo sesijos savaitę bus priimta Valstybės ateities vizija „Lietuva 2050“ – pagrindinis strateginis dokumentas, kurio pagrindu vėliau bus rengiami nacionaliniai pažangos planai ir kiti valstybės tikslus įgyvendinantys dokumentai.
Projekte „Lietuva 2050“ nebuvo nieko kalbama apie sportą ir jo ateitį, išskyrus teiginį, kad „Lietuva garsi sporto žvaigždėmis“. Tai atspindi ir realią situaciją – politikai ir valdininkai dažnai mėgsta pasišildyti sportininkų iškovotų medalių spinduliuose, nepamiršta socialiniuose tinkluose pasidžiaugti komandų pergalėmis, tačiau kai kalba eina apie investicijas ir pasiruošimą, eteryje staiga įsivyrauja spengianti tyla.
Projekte „Lietuva 2050“ nebuvo nieko kalbama apie sportą ir jo ateitį, išskyrus teiginį, kad „Lietuva garsi sporto žvaigždėmis“.
Pasirodžius Vizijos tekstui ir jame neradus beveik nieko apie sportą ar fizinį aktyvumą, pačių sportininkų iniciatyva buvo kreiptasi į Vyriausybės kanceliarijos atstovus. Iš čia gautas atsakymas: „Na, jei neįrašyta, tai gi nereiškia, kad tam nebus skiriamas dėmesys.“
Po tokio Vyriausybės atsakymo bandyta kreiptis į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją (taip, būtent – ir sporto ministeriją). Didelei nuostabai ir nusivylimui, už sporto politiką atsakingos institucijos atsakymas buvo identiškas. Ir Sporto ministerijai visiškai nereikia, kad Vizijos tekste būtų akcentuojamas sportas, nes juk o kam? Sporto žvaigždės Lietuvoje atsiranda ir be investicijų.
Prasidėjus Vizijos svarstymui Seime, šokta į važiuojantį traukinį: kreiptasi į komitetus, svarstysiančius Vizijos projektą, buvo teikti konkretūs pasiūlymai įrašyti, kad Lietuvoje bus skatinamas fizinis aktyvumas, bus sudaromos sąlygos aukšto meistriškumo sportininkams ruoštis svarbiausiems startams, bus investuojama į infrastruktūrą.
Pirmas raundas – Švietimo ir mokslo komitetas pamatė sporto svarbą ir pritarė tokiam pasiūlymui. Antras raundas – Ateities komitetas suabejojo, kad profesionalių sportininkų akcentavimas netinka bendrame vizijos kontekste, nes negalima išaukštinti vienos interesų grupės. Su tokiu požiūriu galima nesutikti, nes Vizijoje pabrėžiamos ir akcentuojamos įvairios sąlyginai siauros interesų grupės, pavyzdžiui, mokslininkai, kurie lygiai taip pat garsina Lietuvą visame pasaulyje. Taip ir turėtų būti, nes konkretus įvardijimas ir parodo prioritetą bei deramą dėmesį.
Po to sekė ne viena diskusija komitete, pokalbiai su atskirais Seimo nariais bei Vizijos autoriais. Nors vyravo skirtingi požiūriai į sportą kaip visumą, buvo rastas kompromisas, kad strategijoje pirmiausia reikėtų akcentuoti fizinį aktyvumą ir masių judėjimą, o iš to vėliau išaugs talentai ir būsimos sporto žvaigždės.
Kaip ne kartą buvo įvardyta Seimo Ateities komitete, Valstybės ateities vizija „Lietuva 2050“ pirmiausia yra svajonė, apibūdinanti, kokia mūsų šalis bus po 30-ties metų. Vis dėlto akivaizdu, kad tai, kas šiandien joje įrašyta, vėliau nuguls į veiksmų planus ir kitus dokumentus, todėl net ir abstraktus tam tikrų sričių įvardijimas yra išties svarbus.
Šis atvejis yra puikus pavyzdys, kaip tam tikros interesų grupės ar sektoriai, būna tiesiog pamiršti.
Šis atvejis yra puikus pavyzdys, kaip tam tikros interesų grupės ar sektoriai, kartais net nieko bendro neturintys su verslais, būna tiesiog pamiršti. Jų neatstovauja nei atskiros organizacijos, nei valstybės institucijos, kurioms pagal atsakomybę yra numatyta konkrečios srities priežiūra ir vystymas.
Jei interesų grupė pati neįsijungs į teisėkūros procesą ir nedalyvaus jai svarbių klausimų svarstyme, jos balsas nebus išgirstas. Dėl šios priežasties norisi paskatinti drąsiau ir atkakliau kovoti už jums rūpimus klausimus, nes be jūsų pačių niekas kitas jūsų neapgins.
Gabrielė Keinaitė – Andrašiūnienė – Lietuvos orientacininkė, daugkartinė Lietuvos čempionė ir prizininkė orientavimosi slidėmis, dviračių ir bėgimo disciplinose. Taip pat yra lobistų kontoros „Vento Nuovo“ partnerė, lobistė.
