Ir reikia pripažinti, kad pakeisti fiziškai ir morališkai pasenusią sovietinių ar nepriklausomybės pradžios laikų techniką buvo nepaprastai svarbu. Tačiau gaila, kad kartu nebuvo skirtas pakankamas dėmesys ir investicijos į žmogiškąjį atsinaujinimą žiniomis ir gebėjimais.
Todėl šiandien turime didelę problemą – trūksta, kas su tais įrengimais dirbtų. Nuo Švenčionyse įsikūrusios įmonės iki Lietuvos kariuomenės su kuo bekalbėtum visur ta pati bėda – trūksta išsilavinusių žmonių. Būtent čia Estijai ir pavyko mus aplenkti – prieš dešimt metų pradėtos ir nuosekliai tęstos investicijos į žmones leido sukurti darnią sistemą, kurioje žmonės, ekonomika ir vyriausybė yra pasiruošę naujojo laikmečio iššūkiams.
Lietuvoje, deja, tuo pasidžiaugti negalime, o greičiau priešingai – grimztame gilyn, nedarydami rimtų struktūrinių reformų ir vis labiau atsiliekame nuo kaimyninių valstybių.
Tačiau Lietuvoje nuoseklios diskusijos apie švietimą nesame iš esmės turėję. Keletas vykdytų struktūrinių reformų trumpam sujudindavo sistemą, tačiau prielaidų strateginei kaitai nesukūrė. Ekspertai dažniausiai sutaria, kad švietimo sistema yra integrali, taigi negalima keisti tik vienos grandies – būtina peržvelgti viską nuo pradinio ugdymo iki persikvalifikavimo sistemos suaugusiems.
Pradinis ugdymas: dėmesys turiniui, didesnis prieinamumas ir nauji vadovai
Daugybė ekspertų jau prieš keletą dešimtmečių yra įrodę, kad visavertės asmenybės pagrindas padedamas dar pradinėje ir ikimokyklinėje įstaigoje. Kūrybiškumas, pasitikėjimas savimi, pilietiškumas, kritinis mąstymas – esminės savybės, kurioms pagrindai dedami itin anksti, kai vaikui yra tarp trejų ir penkerių metų.
Ekspertai dažniausiai sutaria, kad švietimo sistema yra integrali, taigi negalima keisti tik vienos grandies – būtina peržvelgti viską nuo pradinio ugdymo iki persikvalifikavimo sistemos suaugusiems.
Krepšelių sistema, sumažinti pertekliniai higienos reikalavimai privačių darželių steigimui bei panaikinti biurokratiniai apribojimai ugdymo programoms leido steigtis naujiems inovatyviems privatiems darželiams.
Šie savo ruožtu įgyvendindami ar savo sukurtas, ar nuo Vakarų nusižiūrėtas programas į Lietuvos pradinio mokslo sistemą įnešė gerokų teigiamų pokyčių.
Tačiau nepaisant pastarųjų metų tokių darželių bumo, pagal ES rodiklius, Lietuva yra mažiausią prieinamumą prie darželių suteikianti valstybė Europos Sąjungoje: apie 15 proc. vaikų vis dar neturi galimybės pakliūti į darželius, kai, pavyzdžiui, Latvijoje šis rodiklis siekia vos 2 proc. Spręsti šią problemą galima plečiant krepšelių pasiūlą ir/arba didinant valstybinių darželių prieinamumą.
Kita problema yra valstybinių darželių administracijos kokybė. Istorijos apie pakišas, norint gauti vaikui vietą darželyje, ir panašius reiškinius yra kritinė to iliustracija. Vaikų darželių vadovybės samdymo ir vertinimo procesus būtina išskaidrinti ir į juos labiau įtraukti tėvų bendruomenes, kurios yra labiausiai suinteresuotos vaikų gerove.
Jaunų, aktualiausių XXI a. kompetencijų turinčių vadovų pritraukimas leistų kurti naujas programas, geriau organizuoti auklėtojų darbą ir pritraukti naujų bei galų gale pastūmėti pradinį mokslą nuo priežiūros iki ugdymo.
Kitoks mokytojų parengimas, vadovų skyrimo depolitizacija ir individualizuotas ugdymo turinys
Šiandien vidurinio švietimo sistema negeba suteikti tų žinių ir įgūdžių, kurių yra vertas kiekvienas Lietuvos pilietis. Pagal tarptautinius tyrimus nustatyta, kad Lietuvos vaikų skaitymo supratimo (angl. „reading comprehension“) gebėjimai yra priešpaskutiniai Europoje.
Turėtume eiti Suomijos pramintu keliu ir leisti universitetams laisvai siūlyti pedagoginę kvalifikaciją jau bakalauro laipsnį įgijusiems žmonėms.
Pagal kitus rodiklius lygiai taip pat neturime kuo pasigirti. Užsienio ekspertai, tikriausiai, vienbalsiai pasakytų, kad pirmiausia geri pokyčiai prasidės nuo motyvuotų ir reikiamai kvalifikuotų mokytojų. Šiuo metu, deja, didelė dalis rengiamų būsimų mokytojų tiek XXI a. kompetencijų, tiek paprasčiausios motyvacijos bei pašaukimo stokoja. O esami mokytojai negauna tinkamų kvalifikacijos kėlimo galimybių, kad atnaujintų savo žinias ir gebėjimus tuo, ko negavo seniai baigtame universitete.
Mokytojų paruošimas jau seniai apipintas daugiau anekdotais, o ne pagarba („neįstojau niekur, tai stosiu į pedagoginį“). Po aukštojo mokslo krepšelių įvedimo didžiulės Edukologijos universiteto bėdos išryškėjo dar labiau. Studentų skaičius krito dramatiškai, o kai kurios specialybės (fizikos, chemijos, informatikos) studentų jau keli metai iš esmės nesurenkama. Pedagogų paruošimo kokybė jau seniai kritusi, dabar pasiekė naujas žemumas – nesugebama pritraukti naujų dėstytojų, technologinė bazė atsilikusi.
Todėl čia turėtume eiti Suomijos pramintu keliu ir leisti universitetams laisvai siūlyti pedagoginę kvalifikaciją jau bakalauro laipsnį įgijusiems žmonėms. Baigęs specialybę (fiziką, chemiją, biologiją, informatiką, istoriją ar pan.) pasirinktame universitete ir gavęs bakalauro diplomą absolventas turi galimybę sąmoningai apsispręsti – ar nori eiti į darbo rinką, ar toliau gilinti mokslines žinias ar tapti mokytoju.
Šiandien mokytoju nusprendęs tapti bakalauro absolventas turi įgyti mokytojo kvalifikaciją ir net labai gerai besimokydamas dažnai turi už tai papildomai sumokėti kaip už savarankiškas studijas. Valstybė siekdama, kad į mokyklas ateitų geriausi universitetų absolventai turėtų juos skatinti ir tokias investicijas apsiimti sau.
Tokiu būdu į mokyklas ateitų gabūs, savo sritį mylintys, išmanantys ir motyvuoti mokytojai. Kokybiškas švietimas prasideda nuo gerų ir pilietiškų mokytojų. Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo mokytojai galėtų būti ruošiami pagal specialias programas profesinio rengimo centruose ar kolegijose.
Panašus metodas jau buvo išmėgintas Lietuvoje įgyvendinant projektą „Renkuosi mokyti“. Jauniems absolventams buvo pasiūlyta galimybė dirbti mokytojais ir atrodė, kad viskas eis kaip iš pypkės. Tačiau problema iškilo kitur – mokyklos ir pirmiausia jų vadovai atsisakė priimti „jaunus mokytojus iš Vilniaus“, kadangi dėl to tektų atleisti senesnius (dažnai ir pensinio amžiaus) mokytojus.
Nesulaukę kvietimo dirbti mokykloje programos dalyviai paprasčiausiai ieškodavo darbo kitose srityse. Todėl įgyvendinant naująjį modelį labai svarbu užtikrinti, kad kaita vyktų natūraliai ir jos nestabdytų nei dirbantys mokytojai, nei administracija
Daugelis valstybių mokytojo profesiją pasirenkantiems žmonėms siūlo ankstyvos pensijos programą. Taip yra dėl kelių priežasčių – pirmiausia ne visi mokytojai gali ir nori nuolat atnaujinti žinias ir ugdymo kompetencijas.
Įgyvendinus ankstyvosios pensijos programą, pasiūlius adekvačias persikvalifikavimo galimybes išjudintume daug kur sustabarėjusią sistemą.
Antra, mokytojai – viena profesijų, kurios atstovai bėgant laikui skundžiasi jaučią „perdegimą“ – nuovargį nuo pasikartojančios veiklos. Lietuvoje mokytojai bijo palikti mokyklą dėl nepakankamų socialinių garantijų išėjus bei dėl mažų persikvalifikavimo galimybių.
Taip pat kaitą stabdo ir nesuinteresuota administracija bei nepakankama atestacija. Taigi įgyvendinus ankstyvosios pensijos programą, pasiūlius adekvačias persikvalifikavimo galimybes išjudintume daug kur sustabarėjusią sistemą.
Šiandien sistemoje jau dirbantys mokytojai yra tie, kurie dar ilgą laiką sudarys mūsų švietimo sistemos stuburą, kol pagal naują sistemą paruošti mokytojai neužims jų vietos. Daugeliui jų dar anksti į pensiją, o ir persikvalifikuoti jie dar nenori. Šiai grupei pedagogų turime užtikrinti keletą principinių nuostatų.
Pirmiausia, kuo daugiau klasės laiko turi būti skirta darbui su vaikais ir tėvais. Čia yra pati svarbiausia ir esminė pedagogų kompetencija, atsiskaitymai savivaldybei ir administracijai turi būti pakeisti kitomis priemonėmis – elektroninėmis bei stebėjimais iš administracijos pusės.
Tokiu būdu visi darytų tai, ką ir turi daryti: mokytojai – mokyti, o administracija prižiūrėti ir užtikrinti kokybę. Antra – suteikti daugiau laisvės renkantis, kaip pristatyti ugdymo turinį, kokia forma tai daryti.
Trečia ir turbūt svarbiausia priemonė – kvalifikacijos kėlimas. Šiandien ši sritis palikta mokytojų ir administracijos nuožiūrai. Deja, tenka pripažinti, kad dažnai pedagogai pasirenka dvejotino reikalingumo kursus kelti kvalifikacijai.
Pasakojami anekdotai apie dvi populiariausias Lietuvoje kvalifikacijos kursų temas – liaudies šokiai ir tapyba ant šilko. Kaip dažnai būna, visuose anekdotuose yra dalis tiesos. Mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemą reikia reformuoti – turi būti aiškios valstybės remiamos programos, kokiu konkrečių programų reikia ir už ką valstybė yra pasiruošusi mokėti.
Tai gali būti emocinio intelekto, pilietiškumo, tiksliųjų mokslų integravimo į programą kursai, svarbiausia, kad tai prisidėtų prie tikro tobulėjimo, kurio reikia visai švietimo sistemai.
Mokyklų administracija (direktoriai) šiandien yra skiriami tarybų, kurias sudaro savivaldybės, tėvų ir mokytojų atstovai. Tačiau didžioji dalis tarybos yra sudaryta būtent iš savivaldybės administracijos žmonių, todėl iš esmės visi direktorių paskyrimai būna politiniai.
Paskirti direktoriai tikrai ne visada yra geri ir modernūs vadybininkai, kurie supranta XXI amžiaus ugdymo iššūkius. Tačiau būtent jie atsirenka, kurie mokytojai dirbs mokykloje, kokia programa vadovausis mokykla ir t.t. Kaip ir bet kurioje kitoje organizacijoje, kaita prasideda būtent nuo vadovo.
Mano nuomone, teisingiausia būtų, remiantis Vakarų praktika, į direktorių atranką labiau įtraukti tėvų bendruomenę, pakeičiant įtakos pusiausvyrą – t.y. sumažinant politikų ir padidinant bendruomenės įtaką atrenkant, vertinant ir skiriant mokyklų vadovus.
Nors iš pažiūros nedidelis procedūrinis pakeitimas ne tik įtrauks bendruomenę, bet ir gali pakeisti dinamiką, pagal kurią sąveikauja savivaldybė ir mokyklų bendruomenė. Savivaldybė nebegalėdama primesti administracijos, turės ieškoti kitų būdų kaip užsitikrinti tėvų pasitikėjimą (laimėti kitus rinkimus) ir geriau dirbti su nauja mokyklų administracija.
Modernios vakarų pasaulio valstybės, ruošdamos gerus pedagogus, jau seniai patiki jiems vis daugiau atsakomybės savarankiškai sudaryti ugdymo turinį. Tai reiškia, kad ne valstybė pirštu prikišamai mokytojui nurodo, ką ir kaip jis turi mokyti, o daugiau pateikia gaires ir kryptį, o mokytojas pats užpildo jas turiniu.
Tada valstybė gali arba testuoti vaikus (tikrinti, ar mokytojas gerai išdėstė turinį) arba, kaip tai padarė Suomija – netestuoti vaikų, nes pasitikėjimas mokytojais nebekelia jokių abejonių, kad visi bus paruošti pakankamai.
Lietuvoje vis dar trūksta individualaus požiūrio į vaiko ugdymą: ir gabus, ir vaikas su specialiais poreikiais turi gauti tai, ko būtent jam labiausiai reikia. Gabiems vaikams reikalingos specialios programos, kurios padėtų jiems atsiskleisti ir padėtų plėtoti jų potencialą.
Ypatingų poreikių vaikams turi būti skirtas dėmesys, integruojant juos ir į visuomenę, ir į ugdymo procesą. Turinio formavimo atidavimas mokytojams lemia naujų būdų, naujų ugdymo modelių įvedimą į mokyklas. Vienas mokytojas dėstys iš vadovėlio, kitas muziejuje ar partizano bunkeryje, trečias observatorijoje. Daugiau dėmesio bus pradėta skirti ugdymo turinio pritaikymui ateityje, augs vaikų įsitraukimas į ugdymosi procesus, augs motyvacija mokyti.
Lietuvos žmonių žinios, gebėjimai, verslumas, kūrybingumas ir vertybės yra vieninteliai tvarūs mūsų ištekliai, kuriais remdamiesi ilgalaikėje perspektyvoje galime būti konkurencingi, gebantys vystyti produktyvias, inovatyvias, žiniomis ir kūryba paremtas ekonomikos šakas.
Todėl diskusija politinėje bendruomenėje apie tai, kaip turime švietimą paversti tikru valstybės prioritetu ir kokių praktinių žingsnių turime imtis, yra kaip niekada reikalinga.
Gabrielius Landsbergis yra TS-LKD pirmininkas, Europos Parlamento narys
