„Pasaulis turi žinoti, kas nutiko, ir niekada nepamiršti“, – sakė generolas Dwightas D.Eisenhoweris, lankydamasis vienoje nacių mirties stovyklų. Pasaulis niekada nepamirš nacizmo siaubo. Jis gerai išmoko pamoką. Tačiau milijonams Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos gyventojų Pergalės prieš nacizmą diena žymėjo naujo pavergimo, kančių ir represijų pradžią. Dešimtys milijonų žmonių Sovietų Sąjungoje buvo ištremti, įkalinti ar nužudyti, siekiant sunaikinti visus besipriešinančius totalitariniam režimui. Šito taip pat negalime niekada pamiršti.
Tačiau rytų europiečiai, stebėdami Pergalės dienos parade Maskvos Raudonojoje aikštėje žygiuojančius rusų karius, gali tik atminti milijonus taikių savo tautiečių, kuriuos vakar švenčiančios Rusijos armijos pirmtakė prievartavo, kalino, siuntė į koncentracijos stovyklas, kankino, žudė ir trėmė. Tai toks pats žiaurumas ir žmogaus gyvybės nevertinimas, kokį matome šiandien, praėjus daugiau nei 70 metų, Bučos, Irpinės, Kramatorsko ir Marijupolio gatvėse, žvėriškumas, kuriuo garsėjo ta pati Rusijos armija, gegužės 9 d. žygiavusi Raudonojoje aikštėje. Ji šlovina smurtą ir barbariškumą, prisistatydama žmonijos gelbėtoja nuo nacizmo. Ji yra Putinizmo – XXI amžiaus nacizmo – vėliavnešė.
Pamokos, kurios nebuvo išmoktos tada, 1945 m., primena apie save baisiausiu būdu ir šiandien. Pasaulis turi nubusti ir imtis veiksmų, kad ištaisytų klaidas. Pirmoji pamoka yra ta, kad autoritarizmas yra nežmoniškas ir turi būti pasmerktas nepriklausomai nuo to, ar jis yra laimėtojas, ar pralaimėtojas kare. Tai ypač akivaizdu šiandien. Atidžiau pažvelgus į tai, ką sovietinis režimas veikė po Antrojo pasaulinio karo ir ką šiandien daro Putinas, galima surasti daug tragiškų panašumų.
Teroras, politiškai motyvuotas tikrų, galimų ar įsivaizduojamų oponentų įkalinimas ir persekiojimas labai smarkiai nesiskiria nuo to, kaip Rusijos valdžia ir taip vadinami „silovikai“ (rusiškai – jėgos struktūrų darbuotojai) šiandien susidoroja su opozicijos aktyvistais ir net eiliniais žmonėmis, nutildydami jų balsą. Sovietų vykdyti suverenių valstybių gyventojų, tokių kaip Baltijos šalys, masiniai trėmimai, priverstiniai perkėlimai ir net į genocidą panašūs veiksmai XX a. 5-6 dešimtmečiais, vargu ar skiriasi nuo šiandieninių Rusijos bandymų priverstinai primesti Rusų pasaulį ukrainiečiams, baltarusiams, moldavams ar gruzinams.
Kita pamoka, kurią reikia išmokti, yra, kad žiaurumo ir nusikaltimų žmoniškumui negalima užmaskuoti ideologiniais šūkiais. Ukrainos „denacifikacija“ bei „demilitarizacija“, kaip skelbia Kremliaus režimas, iš tiesų yra mėginimas išlikti fiziškai sunaikinant tuos, kurie nesitaiksto su Rusijos režimo melu, nusikaltimais ir trūkumais, net jei prireiktų sunaikinti ištisas tautas ir valstybes.
Ir tai vyksta Europos centre, XXI amžiuje. Tai paskatino ankstesnis likusio pasaulio pasyvumas ir abejingumas. Kremliaus režimas gerai išmoko savo pamokas: deja, pasaulinis atsakas į 2008 m. invaziją į Sakartvelą (ir Pietų Osetijos okupaciją), Krymo aneksiją ir Donbaso užpuolimą 2014 m. buvo nepakankamas. Šie pavyzdžiai rodo, kaip vieningo, ryžtingo ir galingo Vakarų atsako nebuvimas lėmė didėjantį nebaudžiamumo jausmą ir vis siaubingesnius nusikaltimus. Atrodo, kad istorijos pamokos – gėdingas 1938 m. Miuncheno susitarimas, 1994 m. Budapešto memorandumo nuostatų pažeidimas ar visiškas 2015 m. Minsko susitarimų nepaisymas – vėl ignoruojamos.
Atėjo laikas pradėti mokytis ir tai padaryti reikia labai greitai. Nebent mums daugiau neberūpi laisvė, demokratija ir teisingumas. Kitaip tiesiog leisime Putinizmui – 21-ojo amžiaus fašizmui ir nacizmui – dar kartą sunaikinti Europą.
