Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Gabrielius Landsbergis: Po koronos

Prieš užduodant klausimą, kas mūsų laukia po koronos – reikia atsakyti į klausimą, kaip mes iš šitos kebeknės išeisime? Tada galime pradėti svarstyti – kada? Ir tik jau po to – kas mūsų laukia?
Gabrielius Landsbergis
Gabrielius Landsbergis / Valdo Kopūsto / 15min nuotr.

Visi norime, kad ši krizė kuo greičiau pasibaigtų. Medikams kaunantis fronte, o daugumai mūsų užsirakinus namuose ir jau tris savaites mėginant iš ten dirbti, tas laikas ima rodytis kur kas ilgesnis ir kiekviena būsima diena tuoj ims atrodyti kaip savaitė. Bet karantinas pratęsiamas vis keliomis savaitėmis, tai turėtų siųsti viltingą signalą, kad ilgai karantine neužtruksime.

Štai Donaldas Trumpas pasakė, kad Velykų sekmadienį tikisi pilnų bažnyčių, tačiau po šalies epidemiologų kritikos šio pasvarstymo nebekartojo. Tokie signalai mums lyg ir indikuoja, kad po kelių savaičių paskutinis sergantysis turėtų sveikti ir mūsų visų gyvenimai galės grįžti į normalias vėžes. Kaip, anot ekspertų, valstybės tikisi to pasiekti?

Testuokime, testuokime, testuokime

Vokietija, kaip ir Pietų Korėja, ar salų valstybės, tokios kaip Islandija, tikisi ištestuoti visus šalies gyventojus, netgi suteikti jiems imuniteto pasus (kaip Vokietija) ir tokiu būdu ramiai atleisti šalies ekonomiką žlugdančius karantino varžtus. Kodėl reikia testavimo? Nes potencialiai net ir vienas besimptomis viruso nešiotojas (o tokių gali būti iki 60 proc. iš visų užsikrėtusių) po karantino sušvelninimo gali pradėti naują epidemijos bangą. Todėl Pietų Korėja testuoja milžiniškus kiekius žmonių, net po to, kai didžioji krizės banga jau nurimo.

Lietuvos situacija, lyginant su minėtomis valstybėmis, yra sudėtinga. Ilgą laiką buvo neigta, kad testai reikalingi, nors greičiausiai paprasčiausiai nebuvo pasiruošta testavimui (o gal ir nesuprasta jų svarba). Dabar jau lyg ir testuojama, tačiau apimtys vis dar mažos, turint galvoje galimą viruso paplitimą, testavimą kamuoja didžiulės pasitikėjimo ir skaidrumo bėdos, kaip kad pradingstantys ėminiai, staiga nebeveikiančios laboratorijos ir taip toliau.

Lietuvoje, kaip ir panašiai besielgiančiose valstybėse, tai gali reikšti, kad atleidus karantino varžtus, turėsime potencialius naujus viruso židinius, nes tiesiog nepagauname visų esančių ar atvykstančių užsikrėtusių.

Jeigu situacija esmingai nepasikeis, sunku bus tikėtis visų žmonių testavimo, ką jau kalbėti apie visų testavimą du kartus – pirmą kartą PGR testu, antrąjį – baltymų greituoju, idant būtų galima įsitikinti, kad asmuo sirgęs. Lietuvoje, kaip ir panašiai besielgiančiose valstybėse, tai gali reikšti, kad atleidus karantino varžtus, turėsime potencialius naujus viruso židinius, nes tiesiog nepagauname visų esančių ar atvykstančių užsikrėtusių.

Nėra aišku, kiek ilgai karantiną gali atlaikyti pasaulio ekonomika. Mėnuo karantino – ekonomiką stipriai sužeidžia, du – parklupdo, daugiau negu du gali būti nepakeliami net ir stipriausioms ekonomikoms. O ar galėtų Vakarų ekonomikos grįžti prie karantino po to, kai jau jis panaikintas? Švedijos (o dabar jau ir Norvegijos bei Danijos) pavyzdžiai rodo, kad valstybės ruošiasi ilgam sirgimui, bet ne ilgam karantinui. T.y. kad uždaroma tik tiek, kad sergančiųjų skaičius neviršytų sveikatos sistemos pajėgumų. Ir tai tuo pačiu reiškia, kad daugelis Vakarų valstybių iš esmės greičiausiai ruošiasi visos visuomenės prasirgimo variantui.

Autokratijų pranašumas per krizes tik iliuzinis

Kas bus po koronos? Daugelis politologų svarsto apie pagrindines takoskyras tarp valstybių, kurios išryškėja, kai atsiskleidžia veiksmai, kurių imasi valstybės. Dažniausiai minima – demokratija ir autokratija, teigiant, kad su krize geriau tvarkosi autokratija.

Iš pirmo žvilgsnio gal ir gali taip atrodyti, tačiau jau Kinijos sirgusiųjų ir mirusiųjų skaičiai kelia nemažai klausimų, ar tai, kas buvo skelbiama pasauliui, buvo tiesa. Kas vyksta Rusijoje, nenumanome, kas laukia Baltarusijos, baisu ir pagalvoti. Esame girdėję ir kitame kontekste, kad štai baltarusiai tikrai gi nenori žalos savo žmonėms, todėl galime tikėti Astravo saugumu.

Galime matyti, kiek žalos nenori Lukašenka, organizuodamas ledo ritulio varžybas ir siūlydamas išgerti degtinės, kuri turėtų padėti nuo koronos. Autoritarų tikslas nėra jų žmonių gerovė, jų tikslas yra jų pačių gerovė. Jie jau seniai tapę savo sostų įkaitais ir jų vienintelė viltis, kad neužsikrėstų jie patys. O žmonės? Kokie žmonės? Vienintelis gero susitvarkymo kriterijus, kad kas nors liktų gyvas, kad pateisintų autokrato likimą valdžioje.

Todėl nemanau, kad ši takoskyra yra reikšminga kalbant apie „susidorojimą su krize“. Išskirčiau keletą ryškėjančių takoskyrų tarp valstybių, kurios dabar kovoja naująjį pasaulinį karą. Esminė mano tezė, kad ši krizė itin išryškins iki jos buvusias stiprybes ir silpnybes.

Pasitikėjimas ar kontrolė. Greitas krizės įveikimas didele dalimi priklauso ir nuo to, kiek krizei vadovaujantiems pavyksta susitarti su visuomene paklusti naujiems apribojimams.

Valstybės, kuriose iš esmės vyravo pasitikėjimas priimamais sprendimais, lengviau įtikins laikytis karantino, negu tos, kur populistinės vyriausybės neturi didelio pasitikėjimo. Skaidrūs sprendimai, aiški atskaitomybė prieš visuomenę ir normaliomis aplinkybėmis lemia, kad visuomenė pasitikės priimamais sprendimais. Antrosios pasitikėjimo trūkumą kompensuos didelėmis baudomis, stiprėjančia policine valstybe ir didėjančia piliečių kontrole. Įdomu stebėti Švediją, kur, nepaisant labai lengvo Vyriausybės požiūrio į karantiną, visuomenė pati ėmėsi izoliuotis, nesilankyti baruose, nesiburti į masinio susibūrimo vietas. Tuo tarpu Italijoje net ir su kalėjimo bausmėmis, kariuomenės patruliavimu sunkiai pavyksta įtikinti žmones likti namuose. Tai lemia chroniškas iš istorijos ateinantis nepasitikėjimas valstybės institucijomis, kuris ir anksčiau pasižymėjo aukštesniais korupcijos, šešėlinės ekonomikos lygiu.

Kompetencija ar politiškumas. Gerai su krize kovojančios valstybės viruso plitimui stabdyti pasitelkė visuomenės autoritetą turinčius ekspertus, kurie rengė pasipriešinimo planus, nustatė karantino apribojimų mastą.

Kitos valstybės, dėl politinių ar kitų susiklosčiusių motyvų, krizės valdymą išlaikė išimtinai politikų rankose. Vienas pavyzdžių Jungtinė Karalystė, kurie pirmąją viruso bangą pasitiko drąsiai teigdami, kad leis susidaryti visuomenės imunitetui (herd immunity). Tačiau po savaitės Imperial College epidemiologo Neilo Fergussono vadovaujama komanda paskelbė viruso plėtros prognozes ir skirtingus karantino scenarijus. Pagal vieną – valstybei nieko nedarant, JK turėtų tikėtis iki 500 000 mirusiųjų. Epidemiologas pristatė scenarijų parlamente, kitą dieną valstybės politika ėmė keistis. Dar kitą dieną paaiškėjo, kad Borisas Johnsonas serga COVID-19, deja, susirgo ir pats Neilas Fergussonas.

Kitos valstybės, kuriose mokslu, įrodymais ar sveiku protu gristi sprendimai nėra įprasta, ir šiuo atveju mėgino remtis politikų nuojauta ar visuomenės paklausa. Tokiu atveju sprendimai vėlavo arba nebuvo priimami visiškai. Silpnose valstybėse dažnu atveju sprendimai dėl karantino buvo priimami ir per vėlai, o jau kai priimami, tai apimdavo tokias plačias ekonominės veiklos sritis, kad iš esmės garantuodavo gilias ekonomines recesijas, kaip, pavyzdžiui, Libane.

Pasirengę ar nustebinti. Daug kartų šios krizės metu girdėtas argumentas, kad niekas negalėjo būti pasiruošęs tokiai nelaimei. Terminu „juodoji gulbė“ vadinami labai menkos tikimybės įvykiai, turintys milžiniškas pasekmes.

Situaciją gerai apibūdina internete nuskambėjęs vokiečio pasisakymas –„Vokietijoje medikams dėkojame jiems mokėdami geras algas“

Sakantys, kad mes negalėjome pasirengti, teigia, kad koronavirusas – tai juodoji gulbė. Tačiau pats termino kūrėjas Nasimas Talebas ginčija, kad viruso plitimai globaliame pasaulyje – neišvengiami ir apie juos buvome įspėti tiek mokslininkų, tiek ir pačios gamtos per SARS, MERS ar ebolos protrūkius. Juo labiau, kadangi krizės atskleidžia silpnąsias valdymo vietas, vienos valstybės, kurios gal ir nebuvo pasiruošusios konkrečiam virusui, geriau tvarkėsi, nes turėjo geriau aprūpintą sveikatos sektorių ir yra geriau pasiruošusios krizėms apskritai. Situaciją gerai apibūdina internete nuskambėjęs vokiečio pasisakymas – „Vokietijoje medikams dėkojame jiems mokėdami geras algas“. Tą patį galima pasakyti ir apie apsaugos priemones – laiminčios kovą su virusu valstybės, jų turi tiesiog pakankamai dėl kitų galimų rizikų. Pavyzdžiui, Suomija, kuri kartu su visuotine karine tarnyba turi ir itin gerai aprūpintą sveikatos sistemą. Visa tai dėl Suomijos geopolitinės padėties, bet, akivaizdu, kad padeda ir kovoje su virusais.

Todėl su krize geriausiai susitvarko ir susitvarkys valstybės, kuriose vyriausybės iki krizės turėjo didžiausią visuomenės pasitikėjimą, kurios laiku pasinaudojo krizių valdymo autoritetų kompetencija ir/arba ruošėsi jei ne šiam konkrečiam virusui, tai numanomoms ekstremalioms situacijoms, kurios anksčiau ar vėliau įvyksta.

Pagrindinės pamokos Lietuvai

Kokia Lietuva atėjo į krizę, nesunku apibūdinti. Nenoriu per daug leistis į detales, nes daugelis jų – akivaizdžios. Man įdomesnis klausimas, kokia Lietuva iš krizės išeis. Sena, kaip ir pačios krizės taisyklė – nepraleisk geros progos pasinaudoti krize – tinka ir dabar. Mes turime du kelius. Pirmas – išleisti penkis milijardus, kuriuos Vyriausybei leista pasiskolinti, stabilizuoti padėtį ir mėginti grįžti į tai, kas būtų įmanomai panašiausia į „vakar dieną“. Kitas kelias – įsivardinę didžiausias bėdas išeitume geriau pasiruošę ateičiai.

Daugiau pasitikėjimo. Klausimai dėl skaidrumo stokos turės būti atsakyti anksčiau ar vėliau. Negalime atsisakyti valstybės valdymo principų dėl krizės. Bet ateityje priimdami sprendimus turėtume, nepaisant spaudžiančio laiko, ekstremalių sąlygų pateikti visuomenei tikslią, greitą ir patikrinamą informaciją. Įtraukime į sprendimų priėmimą oponentus. Suprantama, kad bus kažkiek lėčiau, bet galų gale sprendimas bus priimtas su mažiau kritikos ir daugiau pasitikėjimo. O kartais nepasitikėjimu grindžiamas sprendimų priėmimas gali lemti ir daug didesnius laiko nuostolius, kai neieškant susitarimo apskritai nepriimami sprendimai, kaip kad medikų atlyginimų atveju.

Paprastai tariant, mums reikia protingų žmonių, ateityje jų reikės dar labiau. Auginkime juos universitetuose, leiskime jiems dirbti smegenų centruose, kiek gebame, parsivežkime saviškius, šiandien studijuojančius Vakaruose

Puoselėkime autoritetus. Krizė išryškino autoritetų stoką. Vietoj viską komentuojančių politikų norėčiau matyti epidemiologus, virusologus, krizių ekspertus, kurie paaiškintų kur, kaip ir kodėl turime judėti. Autoritetų trūksta, nes universitetai nuskurdę, o nepriklausomų smegenų centrų, apsižvalgius, nematyti. Paprastai tariant, mums reikia protingų žmonių, ateityje jų reikės dar labiau. Auginkime juos universitetuose, leiskime jiems dirbti smegenų centruose, kiek gebame, parsivežkime saviškius, šiandien studijuojančius Vakaruose. Kitos tokios progos gali tekti palaukti.

Stiprinkime viešąjį sektorių. Piktintis neaprūpintais medikais nebėra galimybės. Reikia adekvačiai finansuoti ir pasirūpinti sveikatos, švietimo sektoriais, jei norime, kad ir krizės, ir ne krizės sąlygomis būtų pasirūpinta visais mumis. Mūsų geopolitinė situacija nesiskiria stipriai nuo Suomijos. Juo labiau pasienyje turime Astravą, todėl privalome būti pasiruošę taip, kad nelaimės Astrave atveju nereiktų po vieną dujokaukę mėginti susigaudyti kur nors pasaulyje. Krizės ateis, kaip „atėjo“ Alytaus padangos ir todėl pasakyti, kad „nesitikėjome“, nebegalime.

Tik prasidėjus krizei supratome, kad 30 000 vaikų neturi kompiuterių, kad mokytojai nėra paruošti dirbti nuotoliniu būdu. Galime iš jų pasimokyti ir nepalikti mūsų švietimo ten, kur jį rado atėjusi krizė.

Ruoškimės galimai antrai bangai. Vokietijos, Jungtinės Karalystės ekspertai kalba, kad iki tol, kol bus atrasta vakcina, greičiausiai prasirgs visi, kurie neturi imuniteto (o tai reiškia beveik visi). Karantinas, anot jų, reikalingas iš esmės tam, kad naujų sergančiųjų antplūdį atlaikytų sveikatos sistema. Nuolatinis testavimas leidžia šį srautą maksimaliai paskirstyti ir neuždaryti ekonomikos ilgam. Todėl spręsdami šios dienos aktualias problemas, viena akimi turime žiūrėti ir į tai, kas mūsų gali laukti, jeigu ateis antra viruso banga. Ar galėsime vėl užsidaryti? Ar atlaikytume neužsidarę? Jei atlaikytume tada, tai kam užsidarėme dabar? Pripažinę, kad nebuvome gerai pasirengę dabartinei krizei, nepražiopsokime kitos, galbūt dar didesnės, esančios čia pat už kampo.

Saugokime demokratiją ir teisės viršenybės principą. Prarastai tai, ko nevertiname, krizės metu galime itin greitai, o praradę – suprasti, kad susigrąžinti bus labai sudėtinga. Vengrija, įkvėpta kitų autokratų, eina tuo keliu. Nesekime tuo keliu.

Ir visiškai pabaigai. Didžiosios pasaulio krizės turėjo lyderius. Dažniausiai tą patį lyderį – Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmasis pasaulinis, Antrasis pasaulinis, 2001-ųjų karas su terorizmu, 2008-ųjų finansinė krizė. JAV vesdavo laisvąjį pasaulį (gal ir visą) iš sudėtingos situacijos.

Kas išves pasaulį iš Didžiosios pandemijos, dar nėra iki galo aišku, gal kaip ir anksčiau karo baigtį persvers JAV, o gal ir ne. Kinija akivaizdžiai mėgina naudotis besiklostančia situacija, bet kol kas neįtikina, kad ja verta pasikliauti. Vienas galimų lyderių – Vokietija. Didžiulis visuomenės susitelkimas ir pasitikėjimas, itin racionalus požiūris į krizę ir būdus iš jos išeiti gali lemti, kad Vokietija bus viena efektyviausiai ir greičiausiai su krize susidorojusių didžiųjų valstybių. Išėjusi pirma, Vokietija gali padėti kitiems, ką jau ir dabar daro – Vokietijos ligoninėse gydomi ir Italijos, ir Prancūzijos sergantieji.

Ar Korona perdėlios geopolitinį pasaulio žemėlapį, dar pamatysime, bet jau dabar galime užtikrinti, kad Lietuva iš krizės išeitų sustiprėjusi ir atsparesnė ateities iššūkiams.

Gabrielius Landsbergis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?