Gal nedrįsčiau tiesiogiai šios formuluotės pritaikyti šioms dienoms, tačiau remdamasis Romos senatoriaus mintimi sakau, kad Rusija turi būti nugalėta-sustabdyta jėga, nes pati nesustos ir kitaip jos agresija nesiliaus.
Politologai ir politikai diskutuoja galimus Rusijos – Ukrainos konflikto scenarijus. Ar tai būtų tas, kuriame Rusija atsitraukia ir galbūt susipratusi sėda prie derybų stalo, ar tai būtų tas, kuriame dalis pietrytinės Ukrainos yra prijungiama prie Rusijos, tai iš esmės nieko nekeičia. Rusijos istorija ir jos imperinė logika visais laikais diktavo, kad valstybė plečiasi iki ten, kur ją sustabdo natūralūs gamtos barjerai arba atitinkama kita geopolitinė galia. Rusija visada orientavosi į plėtimąsi. Ar prisimintume Dviejų tautų respublikos padalinimą ar Stalino planus žygiuoti iki Pirėnų?
Rusijos istorija ir jos imperinė logika visais laikais diktavo, kad valstybė plečiasi iki ten, kur ją sustabdo natūralūs gamtos barjerai arba atitinkama kita geopolitinė galia.
Šiandieninė Rusijos vadovybė, Sovietų Sąjungos žlugimą laikanti didžiausia geopolitine katastrofa, save supranta lygiai taip pat – per naujų teritorijų užgrobimą.
Ir kad ir kaip mes Vakaruose norėjome patikėti, kad po Šaltojo karo šio pobūdžio istorija išties pasibaigė, 2008-aisiais įvykdyta Gruzijos teritorijų okupacija turėjo jau tada atverti akis. Jeigu to dar buvo per mažai, ginkluotas Krymo užgrobimas paliko nedaug abejojančių tikraisiais Rusijos kėslais.
Istorijos pabaigos iliuzija formavo nuomonę, kad konvencinio karo era baigėsi – nebebus teritorinių atakų, fronto linijų, karo paskelbimo, paliaubų ir pralaimėjimo pripažinimo. Šaltojo karo pabaiga sukūrė įdomią situaciją, kurioje laimėtojas buvo aiškus – niekas neabejojo Jungtinių Amerikos Valstijų pergale, tačiau pralaimėtojas paskelbtas nebuvo.
Modernusis pasaulis, vadovaudamasis rožinio liberalizmo dogmomis nusprendė, kad negarbinga priešininką pažeminti, negražu priversti jį pasirašyti taikos aktą pralaimėtojo sąlygomis, priversti atlikti liustraciją ar bent sąžiningą akistatą dėl savo nusikalstamos praeities ir nusikaltimų žmogiškumui.
Tai sukūrė paradoksalią situaciją, kurioje pralaimėtojas įgijo teisę nesivadinti pralaimėjusiuoju. Panašiausia paralelė būtų su Vokietija po Pirmojo pasaulinio karo. Daugiau pažeminta valstybė, negu pralaimėjusioji. Būtent tuo Hitleris ir rėmėsi plėtodamas savo revanšistinę ideologiją: Vokietija niekada nepralaimėjo, nes didžioji galia, tokia kaip Kaizerinė Vokietija, negali pralaimėti – jai tik laikinai dėl jos tuometės vadovybės pataikūniškumo teko nulenkti galvą. Ar ne taip Putinas pristato Jelcino erą? Didžioji pasaulio galybė Rusija laikinai nulenkė galvą prieš Vakarus, kurie Rusiją pažemino ir paskandino ekonominiame chaose. Jeigu žiūrėtume giliau, tai panašumų tarp nacistinės Vokietijos ir putininės Rusijos atrastume dar daugiau.
Ne veltui Antrojo pasaulinio karo laimėtojai 1945-aisiais nebenorėjo daugiau rizikuoti – Vokietija buvo padalinta į keturias dalis, sostinė Berlynas taip pat. Amerikiečiai ir prancūzai su britais nebenorėjo juokauti, nebuvo jokių kompromisų – visiškas nusiginklavimas, Niurnbergo tribunolas ir valstybės padalinimas turėjo garantuoti, kad šįkart nebekils klausimų dėl karo baigties. Ir tik tada, kai laimėtojai nuspręs, kad Vokietija pasiruošusi, grąžins jai valstybingumą.
Kartą teko kalbėtis su kaimynu vokiečiu, kurio tėvas buvo nacių kariškis, nuteistas bei atlikęs bausmę kalėjime. Šiandien vienas iš daugelio vokiečių pensininkų, gyvenančių sodyboje pietinėje Vokietijoje. Kaimynas pasakė, kad kalbėti apie tėvą – viena skaudžiausių temų jam. Sumišusi gėda ir neišvengiamas kaltės jausmas. Žmogus atskleidė, kad nesuvokia savo tėvynainių motyvų, nesupranta, kaip jie galėjo sekti diktatoriumi, kaip galėjo pasmerkti milijonus žmonių mirčiai. Vokiečiai, anot jo, šiandien ypatingai taiki tauta, visiškai neprimenanti tų minių 1938-iais saliutuojančių Hitleriui aikštėse.
Sankcijos, derybos ir kitos „švelnios“ priemonės tik stiprins jausmą Rusijoje, kad su ja, didžiąja pasaulio galia, kažkas elgiasi neteisingai.
Ar galėtume tikėtis šiandien tokio pasakojimo iš atsitiktinio ruso, kai daugiau negu 50 procentų rusų šiandien palaiko armijos siuntimą ne tik į slavišką Ukrainą ar net į Baltijos valstybes? Ir mano požiūriu, sankcijos, derybos ir kitos „švelnios“ priemonės tik stiprins jausmą Rusijoje, kad su ja, didžiąja pasaulio galia, kažkas elgiasi neteisingai.
Eilinio ruso, persmelkto valstybinės propagandos nuomone, Rusija tik gynė vietinius rusakalbius ir už tai jai grasina sankcijomis, baudžia kitomis priemonėmis.
Reikia „gintis“ ir įrodyti, kad Rusija nebus pastumdėlė nenaudėlių Vakarų šachmatų partijoje.
Deja, istorija eilinį kartą teškia į veidą faktą, kad ji nesibaigė ir niekur trauktis neketina. Gyvenam realpolitik ir geopolitikos amžiuje. Todėl Rusija turi būti sustabdyta, nes kitaip ji nesustos. Jeigu ne Kryme, tai Rytų Ukrainoje arba Padniestrėje, jeigu ne ten, tai Baltijos šalyse ar Lenkijoje.
Anksčiau ar vėliau Rusija turės pripažinti pralaimėjimą ir nustoti gyventi realybės neigime. Pralaimėjimas bus neįtikėtinai skaudus – su teritorijų praradimu, elito teismais, turto konfiskavimu, gal net valstybės subyrėjimu. Tačiau tik tada galėsime kalbėti apie tikrąjį Rusijos pavasarį.
Rusija turi būti sustabdyta, priversta keistis ir būti nugalėta vardan jos pačios. Ir jei Katono raginimas atrodo pernelyg tolimas, prisiminkime George Kennaną. Jo suformuluota Rusijos sulaikymo doktrina galiausiai pasirodė teisinga.
Jis teigė, kad „sovietų galia neturi aiškių fiksuotų planų, ji nesiima nebūtinos rizikos. Nepasiduodanti argumentų logikai, ji labai jautri jėgos logikai. Dėl šios priežasties ji gali atsitraukti ir dažnai atsitraukia, kai bet kuriame taške susiduria su stipriu pasipriešinimu.“
Dabar mes, Vakarai, sekdami Kennano tradicija, turime suformuluoti tokią efektyvią Rusijos sulaikymo strategiją, kuri vestų į jos esminį pasikeitimą.
Gabrielius Landsbergis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys
