Lietuvos energetikoje šiuo metu galime girdėti garsią laukimo tylą. Būtent šiuo metu, kai Jūs skaitote šį straipsnį, Kaune – Lietuvos energetikos institute dūzgia galingi kompiuteriai, modeliuodami optimalią elektros energetikos struktūrą laikotarpiui iki 2050 metų. Šiems skaičiavimams naudojamos prielaidos, tarpiniai rezultatai, o vėliau – ir galutiniai rezultatai pateikiami Energetikos ministro vadovaujamai iš skirtingų ministerijų deleguotų aukšto lygio valdininkų darbo grupei.
Mes dar neužmiršome buvusios vyriausybės stiliaus – kaip paprastai ir greitai, nesitariant nei su visuomene, nei su specialistais spręsti sudėtingus klausimus.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje girdima daug priekaištų dar visai neseniai darbą pradėjusiam premjerui A.Butkevičiui dėl jo „neryžtingumo“ ir „hipertrofuoto pomėgio“ daugeliui klausimų spręsti kurti darbo grupes. Vis dėl to – norėčiau šioje vietoje užstoti premjerą. Mes dar neužmiršome buvusios vyriausybės stiliaus – kaip paprastai ir greitai, nesitariant nei su visuomene, nei su specialistais spręsti sudėtingus klausimus. Kaip pavyzdžiui parengti energetikos strategiją, lyg generolui su kardu perkertant „energetikos pyragą“ į tris dalis ir pavadinant šį PowerPoint „kūrinį“ – supjaustytą pyragą – protingu kompromisu. Pernelyg nesigilinant nei kaip visa tai praktikoje veiktų, nei kiek tai kainuotų, nei ar iš vis toks „kompromisas“ įmanomas ir finansiškai pakeliamas mūsų Valstybei. O visokius „zyzlius“, keliančius ne visai patogius klausimus – arogantiškai patepant įtarimu galimu jų tarnavimu na kad ir pavyzdžiui „Gazpromui“.
Dabar buvę valdantieji pyksta, kad atėjusi nauja Vyriausybė nesilaiko „tęstinumo“ politikos. Tęstinumas pats savaime būtų prasmingas tik tokiu atveju, jei tai, ką siūloma tęsti – būtų vertybė su tos vertės įrodymais. Tačiau jei tai tik politinis sprendimas – apie jokį tęstinumą kalbėti neverta. Kodėl pavyzdžiui Danijoje besikeičiančios valdžios tęsia buvusių valdžių iniciatyvas, kad ir pavyzdžiui vystyti atsinaujinančią energetiką. Todėl, kad šio vystymo nauda yra įrodyta išsamių mokslininkų, ekonomistų, energetikų atliktų analizių ir norint keisti kryptį, reikėtų visų pirma įrodyti kas Pasaulyje pasikeitė, kad buvusi strategija tampa nebe geriausia. Ir ne šiaip sau pasakyti, bet vėl gi išsamiai sumodeliuoti strategiją, naudojant jau naujesnes, mokslininkų pagrįstas prielaidas. Energetikos strategija ten kuriama ir tobulinama nuolat. Nenutrūkstamas planavimo procesas. Ir dėl to politikams kažką staigiai „apversti“ po kiekvienų rinkimų – praktiškai beveik neįmanoma.
Tai, kad tradicija energetiką planuoti greitai – kardu ir PowerPointu yra keičiama, yra ne blogai, o labai gerai. Atvirkščiai – aš asmeniškai manau, kad tų darbo grupių galėtų būti ir daugiau ir svarbiausia – joms reikia duoti daugiau laiko ir daugiau išteklių geriausių sprendimų paieškai. Į jas reikėtų įtraukti daugiau specialistų, ne tik valdininkus. Šioje vietoje negalima taupyti. Sutaupius kelis mėnesius ar kelis šimtus tūkstančių litų mes visi vėliau galime prarasti dešimtmečius ir milijardus. Matant pastaraisiais mėnesiais papilkėjusius Lietuvos energetikos instituto mokslininkų veidus, man asmeniškai neramu dėl to skubėjimo. Energetikos ateitis ateinantiems dešimtmečiams yra aiškiai per sudėtingas klausimas, kad jį galėtume išspręsti per kelis mėnesius. Šiek tiek neramu ir dėl politikų spaudimo mokslininkams.
Su apmaudu turiu konstatuoti, kad deja, energetikos klausimais mūsų visuomenė ir politikai yra suskilę į kelias ryškias barikadas aplink save statančias grupes
Su apmaudu turiu konstatuoti, kad deja, energetikos klausimais mūsų visuomenė ir politikai yra suskilę į kelias ryškias barikadas aplink save statančias grupes. Vieną šių grupių pavadinčiau „atomininkais“ – jiems branduolinės elektrinės Visagine statyba yra pagrindinis šventas kovos tikslas. Jie kaip „liūtai“ gina prielaidas, kad japoniška elektrinė neges, nebrangs, neužtruks pastatyti, kad geresnių alternatyvų tiesiog nėra ir nebus, ypač didelį dėmesį skiria poreikiui sumažinti elektros importą. Kitą grupė – „žalieji“ – jų tikslas yra plėtoti įvairias atsinaujinančios energetikos rūšis ir nukreipti investicijas į efektyvesnį energijos vartojimą, pagrindžiant šią kryptį naujų darbo vietų kūrimu ir Pasaulyje susidariusia visuotine opinija, kad ilgalaikėje perspektyvoje vyraus būtent šios siūlomos technologijos . Trečia grupė – „racionalieji“, kritikuojantys bet kokias iniciatyvas, kurios brangintų elektros energiją ar sukeltų finansinius pavojus valstybinėms investuoti pasiruošusioms energetikos kompanijoms. Iš esmės jie siūlo naudotis regione susiklosčiusia elektros kainų mažėjimo situacija, neriboti elektros importo ir palaukti bei pažiūrėti „kas čia bus“. Gal iš ties ženkliai atpigs gamtinės dujos, gal „žaliosios“ technologijos patobulės iki tiek, kad jų plėtrai nebereikės subsidijų, gal būt bus pradėti nauji modernesni, pigesni ir saugesni mažieji branduoliniai reaktoriai.
Tai, kad žmonės turi skirtingą nuomonę – normalu. Blogai yra tik tai, kad politikai pernelyg susikoncentruoja į lokalius – taktinius tikslus. Ar tikrai Lietuvos pagrindinis tikslas energetikoje yra pastatyti branduolinę elektrinę? Bent jau toks vaizdas susidaro, skaitant kai kurių pavyzdžiui Užsienio reikalų ministerijos vadovų argumentus. Ar tikrai mūsų tikslas būtinai iki 2050 metų visiškai pereiti prie atsinaujinančios energetikos? Ar mūsų tikslas yra kiek galima mažiau importuoti elektros? O gal mūsų tikslas yra tiesiog nieko nedaryti, bijant klaidų, korupcijos ir siekiant vienintelio tikslo – pigios elektros jau rytoj?
Atsakėte į kažkokį tai klausimą teigiamai? Palaukite. Aš noriu pasiūlyti geresnę tikslo formuluotę. Mūsų tikslas yra sukurti tokią energetiką, kuri užtikrintų aplinkos, saugumo, ateinančių kartų, konkurencingumo, ekonomikos vystymosi, socialinių interesų darną. Sutrumpinus – laimės energetiką.
Bogdanas Oginskis prieš 121 metus irgi savo dvarą apsišvietė ne siekdamas komercinės naudos.
Planuojant Lietuvos energetikos ateitį reikėtų atsižvelgti į viską – į investicijas, energijos kainas, reikalingas subsidijas, galimybes šias subsidijas panaudoti kitiems tikslams, aplinkosaugines, technologines, investavimo, avarijų rizikas, galimus konfliktus su kaimynais, jų tikimybę ir kaštus, numatomas technologijų vystymosi tendencijas, kuriamas darbo vietas ir įtaką nacionaliniam biudžetui. Viską reikėtų išreikšti tikimybėmis, pajamomis ir kaštais ir galų gale, pasinaudojus viena dimensija – litais, surasti tą energetikos vystymosi variantą, kuris rodo didžiausią naudą ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms.Uždavinys tikrai ne iš lengvųjų, jam išspręsti kelių mėnesių neužteks.
Galima į viską žiūrėti ir siauriau. Imkim kad ir tą patį Visagino atominės elektrinės projektą. Ar galima jį pasiūlyti įgyvendinti taip, kad visuomenė jam naujai surengtame referendume pritartų? Štai pasiūlymas – kam mums ginčytis dėl šio projekto ekonomiškumo? Tiesiog atiduodam jį vystyti strateginiam investuotojui vienam. Parduodam jam Visagino aikštelę (jos net kaina koncesijos sutartyje yra jau įvertinta – 50 milijonų eurų). Pasirašom su juo įpareigojimą be mūsų sutikimo neparduoti pastatytos elektrinės potencialiai nedraugiškiems pirkėjams iš rytų.
Mainais už atleidimą nuo pinigų radioaktyvaus kuro utilizavimui kaupimo pasirašom su investuotoju įpareigojimą šias atliekas išvežti iš Lietuvos teritorijos ribų. Įpareigojam investuotoją apdrausti elektrinę nuo didžiausios galimos avarijos pasekmių, kad draudimo užtektų šios avarijos pasekmėms pilnai likviduoti. Sutariam, kad elektrinei eksploatuoti tikrai nereikia ir ateityje nereikės jokių Valstybės ar energijos vartotojų subsidijų. Sutariam, kad investuotojas gali pats investuoti į kažkokią tai papildomą jam reikalingą elektrinės eksploatacijai ir statybai infrastruktūrą (kelią, prijungimą prie elektros perdavimo sistemos, apsaugą ir t.t.) Ir pirmyn! Po tokiu susitarimu – tikrai pasirašyčiau.
Tiesiog nebeliktų jokių klausimų – strateginis investuotojas anksčiau ar vėliau, pigiau ar brangiau savo rizika pastatytų Lietuvoje naują elektrinę ir padidintų elektros pasiūlą rinkoje. Padidėjus elektros pasiūlai – natūraliai sumažėtų elektros kainos. Ir mums būtų visai nesvarbu – ar tada tam investuotojui šį investicija kada nors atsipirktų, ar ne. Tiesiog naudotumėmės pigios elektros privalumais ir rinktume mokesčius. Jei besivystant naujoms technologijoms, įvedant naujus saugumo reikalavimus branduolinėms elektrinėms pasirodytų, kad senos branduolinės elektrinės iš vis nebeišeina eksploatuoti – ką gi – investuotojo galvos skausmas.
Turbūt branduolinės energetikos „fanams“ būtų sunku dabar pasakyti, kad investuotojas nesutiks investuoti tokiomis komercinėmis sąlygomis, kai tiek ilgai buvo aiškinama kokia tai nuostabiai gera investicija būtų MUMS patiems?
O gal vis dėl to yra kiek kitaip ir šis projektas komerciniu požiūriu yra nuostolingas, bet reikalingas strategiškai? Gerai, kalbėkimės. Jei tikrai savo strateginių uždavinių neišeina išspręsti pigiau ir mažesnėmis rizikomis – kartu pabandom visuomenę įtikinti pakeisti sprendimą ir darom tai. Bogdanas Oginskis prieš 121 metus irgi savo dvarą apsišvietė ne siekdamas komercinės naudos.
Bet nustokime meluoti vieni kitiems ir apgaudinėti patys save. Suvienodinkime savo tikslus – tai ne atominė elektrinė, tai ne atsinaujinanti energetika. Tikslas yra – mūsų vaikų dėkingumas už mūsų teisingus sprendimus šiandien! Ir šiam tikslui pasiekti galima būtų skirti ir kiek daugiau, nei darbo grupės kelių mėnesių darbą.
