Prie paminklo įrengta paminklinė juoda granitinė lenta-žymeklis su užrašu: „Šioje vietoje 1956 m. spalio 12 d. KGB operacijos metu buvo suimtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo Pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pareigas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataras. LLKS gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas, Vyčio kryžiaus I ir II laipsnių ordinų kavalierius Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Lietuvos partizanė Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė-Vanda, po mirties apdovanota Vyčio kryžiaus ordino karininko kryžiumi. Partizanų vadas Vanagas sušaudytas 1957.11.29 d., žmona partizanė, nuteista kalėti“.
Šis skverelis, kuriame šiuo metu įrengtas paminklas Lietuvos didvyriui, žmonių vadinamas Adolfo Ramanausko-Vanago vardu. 2017 m. lapkričio 29 d. bus minimos Adolfo Ramanausko-Vanago 60-osios žūties metinės, o 2018 m. kovo 6 d. minėsime 100-ąsias Jo gimimo metines. Šios sukaktys įpareigoja tinkamai įamžinti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą Kaune.
Šių minėjimų kontekste apgailestauju, kad ne visi supranta ką reiškia istorinė atmintis, pagarba mūsų didvyriams. Visiškas akibrokštas šiomis dienomis įvyko Lietuvos Respublikos Seime. Pagal siūlymą, "Lietuvai reikia idėjos", artėjant 100-osioms Lietuvos Nepriklausomybės metinėms, Seimas išgirdo idėją fiks. Tiesa, šį pasiūlymą pavadinti idėja yra grynai šventvagiška.
Seimo narys Dainius Kepenis pasiūlė šimtmečiui statyti bendrą paminklą Lietuvos partizanams ir stribams. Tai – baisi provokacija! Partizanai kovojo už Lietuvos laisvę, gynė savo Tėvynę, o kolaboravę su okupantu stribai žudė Lietuvos gynėjus padedami NKVD, vėliau KGB grupuočių. Apie kokį bendrą paminklą gali būti kalba? Žiūrint ir iš krikščioniškų nuostatų – tik Dievas yra teisėjas. Mūsų Visagalis tikrai liudytų, kad bendro paminklo negali būti okupantui ir už laisvę gyvybę atidavusiam Tėvynės gynėjui. Galvoju, kad, galbūt, p. D.Kepenio sveikatai pakenkė maudynės lediniame vandenyje, kitaip nepaaiškinsi šio pseudo pasiūlymo.
Ačiū Dievui ir sveikam protui, kad beveik visas Seimas antradienį (2017.11.14 d.) po svarstymo pritarė nutarimo projektui – 2018-uosius metus paskelbti generolo ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Už tai balsavo 90 parlamentarų. Tai bus tikras Lietuvos šimtmečio pagerbimas, pripažinimas ir krauju pelnyta pagarba Lietuvos didvyriui Adolfui Ramanauskui-Vanagui Jo 100-ųjų gimimo metinių sukakties proga pavasarį.
Ne ką mažiau šokiravo ir kontraversiškas rašytojos ir žurnalistės Rūtos Vanagaitės išsišokimas, kuriuo negaliu nesistebėti. Gal tai didžiulis noras būti populiaria Lietuvoje ir ne tik, gal nesuvokė ir nesuprato ką daranti, nors netikiu, kad taip galėjo būti, o gal tai godumas pinigams? Tiesa šito negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, kadangi nežinau. Taip pat labai gaila, kad ir tokie visuomenėje garsūs žmonės, tokie kaip Tomas Venclova, kuris yra priskiriamas prie intelektualinio sluoksnio, dalinai palaiko tuos R.Vanagaitės veiksmus, kurie aiškiai diskredituoja Lietuvą. Diskredituoja visos Europos akyse... Manau, kad Rusijos viešieji ryšiai tik to ir laukia.
Negana to, juodosios šimtmečio idėjos gausiai reiškiasi ir Laikinojoje sostinėje.
Kaunas tikrai laukia įvairių menininkų iniciatyvų, jų savito stiliaus. Bet kas įvyko per Kauno bienalės projektus – pranoksta visus lūkesčius. Japonų menininkas, gavęs didžiulę veiklos erdvę, mums šventą Laisvės paminklą Karo muziejaus sodelyje apdengė plokštėmis, viršuje įrengdamas kažką panašaus į virtuvę, pastatė kėdes. Tikrai nesinori kaltinti menininko, jis yra iš kito pasaulio krašto. Bet ar galima labiau paniekinti mums lietuviams, šventą vietą?! Artėja lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena. Kur žmonės susikaupę pagarbiai padės gėles? Laisvės paminklas apkaltas, praktiškai jo nėra. Ir tai įvyko pačiame lietuviškiausiame mieste Kaune, menančiame Romo Kalantos auką Laisvei.
Įdomu, kaip būtų, jeigu mūsų jaunieji menininkai nuvykę į Japoniją prie Hirosimos ir Nagasaki aukų memorialo padarytų kažką panašaus? Manau, kad rezultatas būtų nenuspėjamas. Vienas pastebėjimas: panašiems projektams, kurie gali įžeisti mūsų kilniausius jausmus, reikėtų suteikti erdvę vadinamuose ir šiuo laikmečiu moderniuose loftuose, ten būtų galima pilnai išvystyti saviraiškos laisvę.
Menininkui Vyteniui jakui užkliuvo Vytauto Didžiojo paminklas Kaune, Laisvės alėjoje. Samprotaujama, kad ne vieta Laisvės alėjoje, ieškokite kitos vietos ir iš viso paminklas karingai atrodantis. Šias ir kitas mintis išsakęs Kauno menininkas V.Jakas mąsto, kad vietoje paminklo Laisvės alėjoje galėtų būti fontanėlis, kuris labai susišauktų su esama infrastruktūra.Menininkas primena visiems kokia sunki, gal ir labai sunki, buvo jo vaikystė, kad paminklas per daug agresyvus ir, žiūrint į jį, jis prisimena vaikystės patyčias, skriaudas. Iš dalies galima suprasti menininką ir jo bėdas, bet tegu jis susimąsto kas yra Laisvė, kaip ji iškovojama. Mūsų tvirtybės simbolis turi stovėti Laisvės alėjoje – tai aišku kiekvienam lietuviui ar Lietuvos piliečiui.
Tokios ir panašios juodosios šimtmečio ,,idėjos“ paprasčiausia griauna valstybės pamatus. Šitaip elgdamiesi tariamieji demokratijos ir jų tiesų ieškotojai nori sugriauti mūsų visų Lietuvos tapatybės simbolius ir jų istorinę atmintį.
Mes ir taip esame atgailavę už būtas ir menamas nuodėmes ir tas tęsiasi dešimtmečius, nors istorija byloja ką kita. Aišku, esame maža tauta, bet turime garbingai ir išdidžiai priminti Lietuvos didžią praeitį ir kurti ateitį nepamiršdami šlovingos praeities.
Pradžioje straipsnio pasidžiaugiau dėl kauniečių iniciatyvų puoselėjant Adolfo Ramanausko-Vanago paminklinę vietą. Manau, kad tam turiu moralinę teisę. Mano tėvai – Valentina ir Florijonas Budnikai, žuvo 1945 m. liepos 26 d. kaip Lietuvos partizanai. Motina buvo nukankinta, tėvas žuvo per susišaudymą su okupantais. Abu tėvai po mirties apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais. Mama buvo mokytoja, rašė eiles, tėvas puskarininkis, šaulys, pavasarininkas. Po tėvų žūties mes likome trys sūnūs, kurių amžius buvo nuo pusantrų iki penkerių metų.
Mūsų, kaip ir daugelio to meto vaikų, vaikystė tikrai nebuvo rožėmis klota, bet mes visi trys užaugome, baigėme aukštuosius mokslus. Aišku, karjeros laiptais mums buvo labai sunku kopti, viską stabdė saugumo plaukuota ranka, bet meilės Lietuvai ir siekio kovoti už tiesą nenumalšino niekas.
Gerbkime ir puoselėkime savo istoriją bei neleiskime menkinti kovotojų už Laisvę atminimo.
Gediminas Budnikas yra Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, TS-LKD narys.
