Tragikomiška situacija. Švietimo ministras pralaimėjo lažybas Seimo nariui, kuris tvirtino, kad Lietuvos bendro lavinimo mokyklose nėra Lietuvos istorijos vadovėlio. Dar daugiau: Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose nėra ir Lietuvos literatūros istorijos vadovėlio, o lietuvių kalbos pamokų dabartinėje Lietuvoje mažiau nei sovietmečiu.
Daugelio pasaulio šalių filologijos mokslininkai tvirtina, kad viena archajiškiausių mūsų planetos kalbų – lietuvių kalba – tai raktas ne tik į kitų kalbų pažinimą, bet ir į visą bendrą pasaulio istorijos supratimą.
O štai grįžta mūsų išsimokslinęs jaunimas iš kembridžų universitetų ir ima organizuoti judėjimą „Stabdyk lietuvybę“, mat jų genialioms mintims išreikšti mūsų tėvų ir protėvių kalba jau per prasta. Kažkada kovoję už lietuvių kalbą, prieš rusinimą, dabar sostinės Gedimino prospekte neišsiverčiame be anglų kalbos. Anksčiau „rusenome“, dabar „anglėjame“ – kaip taikliai pastebėjo aštrialiežuviai. Ko norėti, jei Seime, kuris Sausio 13-osios dienomis vadinosi „Lietuvos širdis“, valgykloje kabo užrašas velniai žino kokia kalba, velniai žino ką reiškiantis. Dabartinė Seimo vadovybė, kaip ir prieš tai buvusioji, negali jo nuimti, nes tai esąs prekės ženklas.
O štai grįžta mūsų išsimokslinęs jaunimas iš kembridžų universitetų ir ima organizuoti judėjimą „Stabdyk lietuvybę“, mat jų genialioms mintims išreikšti mūsų tėvų ir protėvių kalba jau per prasta.
Ar nesusimąstė prezidentė D.Grybauskaitė, Vilniuje vykusio pirmininkavimo Europos Sąjungai metu su visais kalbėdama angliškai, kokia ji panaši į LKP pirmąjį sekretorių P.Griškevičių, kuris L.Brežnevo laikais Vilniuje su visais kalbėdavo rusiškai. Prezidentė Sausio 13-ąją visiems kartojo, kad negalima pamiršti savo istorijos. Gal galvojo apie tai, jog žmonės neatsimins, kad ji tomis tragiškomis 1991-ųjų dienomis buvo kitoje barikadų pusėje ir priklausė M.Burokevičiaus partijai?
Bet kokiu atveju, žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikai. Tai – banalus, bet teisingas pastebėjimas.
Prieš penkerius metus šventėme savo valstybės tūkstantmetį, kai 1009 metais Lietuvos vardas buvo pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Ta proga statėme paminklus ir vadinome savo miestų gatves šv. Bonifacijaus-Brunono vardu, kuris lietuvių buvo nukirsdintas pasienyje.
Vis galvoju, ar mes veržėmės kažkur į čekijas, italijas, vokietijas, primesdami ten savo tikėjimą, ar tai jie ėjo čia, atnešdami mums savo tvarką. O kas iš mūsų galėtų pasakyti vardą to lietuvių kunigaikščio, kuris gynė savo gimtą kraštą, savo kalbą, papročius, šventą ąžuolyną?
Du šimtus metų lietuviai dėl savo žemės kovėsi su Kryžiuočių ordinu. Apie tas kovas liudija išlikusios kryžiuočių kronikos. Sunkiai įsivaizduoju, kad kariaujanti šalis apie priešus rašytų gerai. Esu skaitęs ne vieną verstinį tų laikų kryžiuočių rašytinį šaltinį. Ten mes vaizduojami, kaip laukiniai, žiaurūs, neišsilavinę pagonys. Tik kažkodėl tų laukinių du šimtus metų jie negalėjo įveikti.
Skaitau tomis kryžiuočių kronikomis, kaip pirminiais dokumentais, besiremiantį profesorių H. Gudavičių. Ši istorijos knyga yra skirta mums, besidomintiems savo krašto istorija. Sužinau, kad Žalgirio mūšį laimėjęs Vytautas Didysis yra šunsnukis, bailys ir melagis.
V.Ališauskas nusprendžia, kad Kęstučio žmona ir Vytauto motina Birutė, kurios vardą mamos Lietuvoje suteikia dukroms, apie kurią sudėta tiek dainų ir legendų, kuriai pastatytas paminklas Palangoje, – niekada neegzistavęs asmuo.
Ir kada prasidėjo ta užsienių garbinimo ir savęs niekinimo liga?
Izraelyje, dykumoje, stovi senovinės Mosados pilies griuvėsiai. Kadaise šios tvirtovės gynėjai, matydami, kad neatsilaikys prieš daug gausesnį priešą, nusižudė. Šiandien čia priesaiką savo Tėvynei duoda žydų valstybės kariai.
Pilėnuose, matydamas, kad neatsilaikys prieš daug gausesnius kryžiuočių pulkus, gyvas susidegino kunigaikštis Margiris su savo kariais.
Pamenu mokykloje tarybiniais laikais ant sienos kabojo tautodailininko V.Baublio metale iškaltas Margirio atvaizdas su P. Širvio žodžiais:
„Kur tylūs milžinkapiai stovi,
Griovė priešas pilis medines.
Stipresnių čia nebuvo tvirtovių,
Už lietuvių plačias krūtines“.
Dabar, skaitydamas 2010 m. išleistą D.Barono ir D.Mačiulio monografiją, sužinau, kad su priešais iš Vakarų kovojęs ir mirtį, o ne nelaisvę pasirinkęs Margiris viso labo tebuvo psichinis ligonis. Numočiau ranka į save atkreipti norinčių liberalių istorikų rašliavą, bet kai sužinau, kad tuometinė krašto apsaugos ministrė autorius apdovanojo „Už patriotizmo skatinimą“, nežinau – verkti ar juoktis.
Nežinau, verkti ar juoktis, kai opozicijoje esantys dešiniųjų lyderiai Sausio 13-ąją apdalina minėjimo dalyvius ne trispalvėmis juostelėmis, o žydrais neužmirštuolių žiedais – masonų ir vermachto pasižymėjimo ženklais. Klausydamas per radiją, kad tai – dar tik akcijų pradžia, bandau spėti, ką konservatoriai pasiūlys prisisegti Vasario 16-ąją – kaukolę su sukryžiuotais kaulais apačioje ar kokį nors kukluksklano ženklą?
Su simboliais nesiseka ir valdančioje daugumoje esantiems socialdemokratams.
Saulės, Perkūno kryžiaus, žalčio simboliai buvo ir yra vieni iš stipriausių senųjų ženklų. Stipri vienybės idėja, naujai, tarsi austinės juostos pateikta baltų ženklų simbolika tapo „Audimo“ paruoštos Lietuvos komandos aprangos 2014 metų žiemos olimpiadoje kolekcijos pagrindu.
Bet tai, kad tautinių simbolių galia ir gyvųjų ženklų energija padės susitelkti pergalei, vieningai nugalėti ir nuosekliai kurti įkvepiančią bei klestinčią Lietuvos istoriją, nepatiko A.Pogrebnojui.
Būdamas Seime, plenarinių posėdžių salėje, nuolat matau niekur nevedančias kairiųjų ir dešiniųjų peštynes. Tai ne dėl Lietuvos. Lietuvos čia jau seniai nėra, čia kautynės dėl valdžios.
Dizaineris, kurį šiaip jau namuose muša dzūkė, varėniškė žmona, pareiškęs, kad baltų simboliai ir ženklai jam asocijuojasi su fašistinėmis svastikomis, mirtinai išgąsdino socialdemokratų premjerą.
Kas, kad protestavo sportininkai, pečiais gūžčiojo visuomenė. Dėl visa ko, kad ko nors neįžeistume, neužkliūtume, Lietuvos rinktinės aprangos buvo išimtos iš prekybos vitrinų ir liepta jas persiūti, išimant baltišką simboliką.
Iš amžių glūdumos su baltų tautomis iki mūsų dienų atkeliavusi Rasų šventė taip pat vis užkliūva ir socialdemokratams, ir konservatoriams. Pastariesiems, kurie deklaruoja draugystę su katalikų bažnyčia, tai asocijuojasi su pagonybe. Kairieji šią šventę, kaip ir tarybiniais laikais, laiko Joninėmis, ir jeigu jau taip, tai kodėl švente netampa Petrinės, Juozinės ar Algirdinės?
Nesiruošiu aiškinti trumpiausios metų nakties šventės – Rasų – skirtumo nuo bet kurių vardinių švenčių. Tik kokia tuščia vieta ir balta dėmė liktų lietuvių kultūroje, jei iš jos ištrintume Rasų šventės tradicijas, jos dainas, šokius ir papročius.
Būdamas Seime, plenarinių posėdžių salėje, nuolat matau niekur nevedančias kairiųjų ir dešiniųjų peštynes. Tai ne dėl Lietuvos. Lietuvos čia jau seniai nėra, čia kautynės dėl valdžios.
Tėvas mokino: „Svarbu ne klausyti, kas ką sako, o daug svarbiau matyti, kas ką daro“. O juk jūs, konservatoriai ir socialdemokratai, niekuo nesiskiriate. Visai kaip pora batų, tik vienas kairys, kitas – dešinys.
Todėl nieko nuostabaus, kad, darbiečiams prabilus apie referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, apie vidutinės algos Lietuvos žmonėms didinimą, apie reikalingumą litą keisti į eurą, vienas iš socialdemokratų lyderių iškart pareiškė, kad ieškos kitų koalicijos partnerių. Net neabejoju – kurių. Nes Lietuvoje – tik dvi „elito“ partijos. Meška su lokiu, abudu tokiu.
Gediminas Jakavonis yra Seimo narys
