Kai Seime buvo bandoma priimti rezoliuciją, kad komunistų partija – nusikalstama kaip ir nacistų organizacija, balsuodamas susilaikiau. Balsuoti „už“ reiškia tam pritarti, balsuoti „prieš“ – reiškia nematyti jos padarytų nusikaltimų lietuvių tautai.
Manau, kad balsavus „už“ ir padarius pirmą žingsnį, toliau turėtų sekti antras. Tada visi lietuviai, buvę kompartijos nariais, turėtų būti įvardyti kaip nusikaltėliai. Ir tie, kurie čia taikinyje mato A.Brazauską, turėtų prisiminti, kad į šį sąrašą patektų ir V.Landsbergis, ir dabartinė šalies Prezidentė.
Prieš dešimtmetį labai panašią rezoliuciją svarstė Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja ir čia rekomendacijos uždrausti komunistinę simboliką, minėti pasaulyje komunistinių aukų dieną nebuvo priimtos. Komunistų partijos ir šiandien egzistuoja daugelyje Europos šalių, kaip kairiosios politinės organizacijos, glaudžiai bendradarbiaujančios su profsąjungomis. Toli gražu ne visų jų praeitis tokia kaip SSKP, apie kurios padarytus nusikaltimus Lietuvai ir jos žmonėms niekada negalima pamiršti.
Tik kyla klausimas, kodėl Lietuvoje tokių rezoliucijų projektai dešiniesiems ateina į galvą prieš rinkimus ir tada, kai jie yra opozicijoje. Būdami valdžioje, tokiais dalykais neužsiima, beje, ir Lietuvai atlyginti per sovietų okupaciją padarytą žalą iš Rusijos taip pat nereikalauja.
Lietuvoje, kuri jau ketvirtį amžiaus skelbiasi nepriklausoma valstybe, norima keršyti už praeitį.
Mes kaimynų negalime pasirinkti ir gyvename šalia agresyvios ir nenuspėjamos Rusijos. Savaime aišku, kad tokia rezoliucija pirmiausiai ir taikoma šiai šaliai, ją paerzinti, pamirštant, kad visos komunistinės idėjos atėjo iš Vakarų Europos, kai ten siautėjo laukinis kapitalizmas.
Nebūčiau rašęs šio straipsnio, jei per Gedulo ir vilties dieną kai kurie tremtiniai nebūtų pasakę, kad tie, kurie nepalaikė komunizmą smerkiančios rezoliucijos, neturi teisės dalyvauti šiame minėjime.
Kai kas bandė prisiminti Niurnbergo procesą, kuriame buvo teisiami nacistiniai nusikaltėliai, ir reikalavo, kad toks procesas būtų surengtas ir komunistų partijai. Aš juos suprantu, nors pats nebuvau nei tremtinys, nei komunistų partijos narys.
Tik čia du skirtingi dalykai. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nugalėtojai teisė nacius, kad jie negalėtų kenkti ateityje. Lietuvoje, kuri jau ketvirtį amžiaus skelbiasi nepriklausoma valstybe, norima keršyti už praeitį. Už praeitį, kuri nors ir labai skausminga, bet turi būti vertinama istorikų, o ne politikų, kurstančių visuomenėje aistras ir prieš rinkimus bandančių atkreipti dėmesį į save.
Esu dėkingas likimui, kad gyvenime sutikau ir bendravau su daug įžymių ir iškilių žmonių. Paminėsiu du dvasininkus tremtinius – monsinjorą K.Vasiliauską ir A.Svarinską. Panašių likimų, bet labai skirtingi žmonės. Vienas šiltas ir atlaidus, kitas – tvirtas ir ryžtingas. Abu labai reikalingi Lietuvai. Tarsi du lietuviški mūsų tautos simboliai – Rūpintojėlis ir Vytis. Bet šiuo atveju man priimtinesnė kurį laiką Varėnoje gyvenusio K.Vasiliausko atlaidumo pozicija. Juk negali lyginti pokario komunistų su tais, kurie kūrė Lietuvą sovietmečio pabaigoje.
Atvirai pasakius, po tokių, daug laiko užimančių ir daug emocijų visuomenėje sukeliančių, rezoliucijų svarstymų, visiškai sutinku su eilinių Lietuvos žmonių nuomone: „Jūs ten Seime turbūt neturite ką veikti!?“.
Gediminas Jakavonis yra Seimo Darbo partijos frakcijos narys
