Pastarosiomis dienomis suaktyvėjęs kultūros laukas sulaukia ne tik daug visuomenės dėmesio, bet ima ryškėti ir mėginimai apibrėžti kam kultūros lauke vieta, o kas turėtų likti komercinio sektoriaus apibrėžime, kuriam šiukštu kultūros terminu naudotis.
Tai ypač ryškiai pasimatė praėjusį antradienį kultūros žmonėms išėjus į protesto pasivaikščiojimą prie Vyriausybės rūmų, pavadintą „#kultūrosstatybos“. Kai kuriems kultūros atstovams pabrėžtinai atsiribojus nuo protesto akcijos ir pamėginus akciją perfrazuoti į komercinių organizacijų protestą, iškilo natūralus klausimas – kas gi yra kultūra? Ar tai tik tos kūrybinės veiklos sritys, kurias administruoja, finansuoja ir premijuoja Kultūros ministerija? O gal dar ir nevyriausybinės organizacijos tilptų po kultūros skėčiu, kurios dažnusyk nuolankiai pritūpia, pritardamos Kultūros ministerijos pozicijai, idant per daug neišsišoktų ir nebūtų nuvytos nuo kultūros trupinių, o gal kartais ir visai rimtų kąsnių padalinimo stalo, nes ir jas Kultūros ministerijos dikasterijos finansuoja bei premijuoja? O kaip subkultūros – kurios iš jų priklauso kultūros laukui, o kurios jau ne? O populiarioji kultūra – kaip su ja? Galima ją priskirti kultūros laukui ar jau nebe? Kaip su komerciniu menu? Su komerciniu menu viskas aišku buvo sovietinėje kultūros sampratoje ir tradicijoje – menininkas turi būti alkanas ir kenčiantis, kitaip tai jau ne menas o „chaltūra“!
Virginija Vitkienė 15min publikacijoje „Kultūra po karantino: ar krizė gali tapti pokyčio ir sistemos perkrovimo galimybe?“ taikliai įvardijo pagrindinį kultūros lauko iššūkį šiandien: „Mūsų valstybėje kultūra vis dar laikoma ypatingoj pozicijoj. Iš vienos pusės ji labai sumistifikuota, iš kitos pusės tai yra tas sektorius, kuris yra padėtas į pirmą vietą, jei ištinka krizė ir reikia mažinti pinigus bei apsaugas – šis sektorius tam irgi patogus, nes labai kultūringas ir inteligentiškas, mažai triukšmauja. Nei vienas iš šitų požiūrių į kultūrą nėra valstybei naudingas. <...> Manau, kad valdantieji, žmonės, kurie priima sprendimus, labai daug išloštų, jeigu panaudotų kultūrą kaip įrankį įvairioms socialinėms problemoms spręsti“.
KEKS vadovės mintimi pasiremdamas ir nuoširdžiai pritardamas, noriu pasidžiaugti, kad įvairūs kultūros sektoriaus atstovai vis dažniau ima kalbėti vienu balsu ir tas balsas vis stipriau girdimas. Neseniai įsteigta Renginių industrijos asociacija (RIA) netruko aktyviai įsilieti į kultūrinio lauko problemų sprendimą. Penkiolika aktyvių RIA valdybos narių – patyrusių verslininkų, atstovaujančių solidžias renginių organizavimo grandinėje veikiančias įmones bei gebančių veikti konstruktyviai ir išskirtinai greitai, turinčių platų kontaktų lauką, sutelkė savo dėmesį ir jėgas ne tik renginių industrijos klausimų sprendimui. Ši naujos asociacijos veikla greit sulaukė įvairaus dėmesio – aktyviai teikiami ekspertiniai pasiūlymai valdžiai; inicijuotas vartotojų ir renginių organizatorių santykius reglamentuojantis specialus įstatymas „Lietuvos Respublikos dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos) paskelbto karantino sukeltų pasekmių poveikio vartojimo sutarčių dėl renginių organizavimo paslaugų teikimo vykdymui įstatymas“; užmegztas konstruktyvus, bet principingas dialogas su Vyriausybe ir atsakingomis ministerijomis bei sostinės valdžia.
Kultūros ministrui Mindaugui Kvietkauskui, viename Kultūros ministerijos darbo grupės pasitarime papriekaištavus, jog pasigenda vieningo NVO sektoriaus kalbėjimo, į šią ministro mintį atkreipiau Renginių industrijos asociacijos dėmesį – netrukome imtis iniciatyvos telkti kolegas, kitų asociacijų vadovus, į bendrą, kol kas neformalią kultūros asociacijų tarybą. Per keletą savaičių veikdami kartu asociacijų vadovai sugebėjo sugeneruoti net keletą kreipimųsi į valstybės vadovus su konkrečiais pasiūlymais – tai konstruktyvaus ir sutelkto kalbėjimo pavyzdys, rodantis, kad tinkamai organizuojamas kūrybinis sektorius gali būti produktyvus ir konstruktyvus.
Tačiau netrukome pamatyti ir kitos šios tikrovės pusės – lig šiol kultūros lauke egzistavo ydinga praktika, kurios susiformavimo ištakos greičiausiai siekia Tarybinės Lietuvos laikus, kuomet vyravo pasidalintos etatinės kultūros mentalitetas – visi susitardavo nedideliame „savų“ rate: žinodavo kam paskambinti, su kuo susiderinti ir visa sistema rėmėsi daugiau ne skaidriai organizuotu atstovavimu, bet konkrečių lyderių asmenybėmis, su kuriais susitarus, tarsi susitardavai ir su visu sektoriumi. Kultūros sektorius vis dar stokoja skaidrumo ir yra įveltas i nomenklatūrininkams patogų beveik korupcinį veikimą. Net ir nieko bloga nerezgantys valstybės ir miestų lyderiai turėjo praktiką pasiskambinti vienai ar kitai NVO kultūrinių organizacijų asmenybei, pasiderinti pozicijas ir tai jau reikšdavo, kad bus susitarta su visu sektoriumi. Nuoširdžiai manau, kad tik skaidrūs ir aiškiais principais grįsti vadybiniai procesai gali užtikrinti sėkmingą kultūros atskirų sektorių atstovavimą ir deramą kultūros sektoriaus ir valdžios dialogą, kuris turėtų vykti per asociacijas ar kitas oficialiai atskiras visuomenės interesų grupes atstovaujančias organizacijas.
Kylantis erzelis tarp lig šiol egzistavusių kai kurių neformalių kultūros sektoriaus lyderių, neturinčių institucinio atstovavimo, gali būti suprantamas, tačiau perspektyvos neturi. Užuot pasiklydę skonio ir nuomonių labirintuose, nustokime mistifikuoti kultūros lauką ir į jį pažiūrėkime kaip į kūrybines industrijas – šį principą skatina ir Europos sąjungos kultūros politika, ragindama net ir biudžetines kultūrines įstaigas vis labiau remtis atviros rinkos principu.
Šiuo tekstu siekiu vieno tikslo – aiškiai įvardyti kultūros sektoriaus nevyriausybinių ir privačių organizacijų veikimo tikrovę ir principus. Kultūros sektoriuje veikiantys subjektai atstovaujami plataus asociacijų spektro – asociacijų, kurios turi aiškius lyderius, kurios geba esminiais klausimais susitarti ir nebėra reikalingos neformalios lyderystės eklektikos – turime pagrįstą lūkestį, kad dialogas bus vedamas su deleguotais lyderiais, kad į pasitarimus ir darbo grupes bus kviečiami ne „patogūs“ sektoriaus atstovai, bet visi, turintys atstovavimo mandatą, asociacijų deleguoti atstovauti konkrečias kultūros sektoriaus bendruomenes.
Savo pasvarstymus norėčiau užbaigti Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Suomijoje ir Danijoje Živilės Etevičiūtės toje pačioje jau cituotoje 15min publikacijoje pasakytomis mintimis: „Ši pandemija yra išbandymų ir galimybių laikas. Visi buvo priversti sustoti ir įvertinti valstybės valdymo, kultūros politikos ir kitų sektorių sprendimus, kurie buvo priimti prieš 10–20 metų. <...> Kalbant apie tai, ko galėtume sau palinkėti, tai mažiau atsakymų ir daugiau diskusijų bei pokalbių. Esame trijų milijonų šalis. Turim kalbėtis, kurti naujas struktūras, kurios turėtų veikti, ir pasitikėti jomis.“
Ši žinia svarbi mums visiems, taip pat ir Ministrui Pirmininkui, Kultūros bei Ekonomikos ir inovacijų ministrams, Seimui, Prezidentūrai, sostinės ir kitų miestų merams – jūs turite puikią galimybę užuot susilaukę protesto pasivaikščiojimų ar kitokios kritikos, geriausių sprendimų ieškoti kartu su kultūros sektorių oficialiai atstovaujančiomis asociacijomis, kurios gali ne tik pasidalinti ekspertinėmis įžvalgomis, bet ir konstruktyvia kritika. Nemistifikuokime kultūros, bet ir jos nenuvertinkime – Lietuva turi stiprų ir ypač gerai išvystytą kūrybinių industrijų sektorių, kuris šiandien nors ir trapus, netrukus ir vėl gali tapti mūsų valstybės atrama ir išskirtinumo ženklu globalioje rinkoje. Svarbu jį išsaugoti. Kaip tai padaryti jūs žinote, jei ne – paskaitykite mūsų siunčiamus raštus, juose daug nemokamai pateikiamo ekspertinio išmanymo ir patarimų, kurie kitomis aplinkybėmis kainuotų solidžias sumas.
Gediminas Jaunius yra Renginių industrijos asociacijos valdybos pirmininkas ir kūrybos namų „ELITAZ“ vyriausiasis prodiuseris.
