Tokios politinės beskonybės, pretenduojančios į tariamą grakštumą, dar neteko matyti. Patyčiomis persunkti klausimai pylėsi vienas po kito kaip studentų krikštynų vakarėlyje. Po to dar ilgai galvojau: kaip mes iki to priėjome? Kur mokoma tokio „profesionalumo“? Ar čia kas nors iš „pramogų pasaulio“ „suprodiusavo“? Iš kur tas žurnalistų ir politikų „peštynių“ prieskonis? Jausmas jau nebesusijęs nei su tiesa, nei su gėriu. Tiesiog negražu taip daryti, kaip sakydavo mūsų seneliai.
Mes praradome pagarbą viešajai, o tai yra – politinei, erdvei. Viešai tyčiodamiesi iš kai kurių politikų, mes iš tiesų tyčiojamės iš politikos apskritai. Nuplovėme ribą tarp pramogų pasaulio ir politikos. Panašu, kad neakivaizdiniu būdu apsidrabstę purvais ir skandalais socialiniuose tinkluose, panašiai elgiamės ir viešumoje, susitikę akis į akį? Kodėl mūsų nebeįpareigoja ir nebesustabdo žmogaus veidas, jame atsispindintis svetimas (dieviškas) orumas? Kodėl sau leidžiame nebegerbti žmogaus orumo, net jeigu tas žmogus mums labai nepatinka arba nepatinka jo keliamos idėjos?
Lietuvos nacionalinė žiniasklaida tiesiog akyse prarado per visą rinkimų kampaniją oriai išlaikytą budrumą ir profesionalumą. Kas atsitiko? Siekdama aštrumo ir apsvaiginta galios, kurią tikėjosi pridengti grakštumu, ji nustojo nuoširdžiai kelti klausimus, leisdama kalbinamiesiems nuoširdžiai pasisakyti. Tik labai siauro rato „žurnalistų“ tikslas – išprovokuoti konfliktą metant į veidą iššaukiančius teiginius. Iššaukiantys teiginiai – tai jau nebe klausimai. Klausiamoji forma jiems yra tik apvalkalas. Dar blogiau – labai dažnai jie yra ir „klausiančiųjų“ giluminiai įsitikinimai. Klausiantysis jau nebėra tas, kuris suvaržo save nešališkumo skraiste, kad atvertų erdvę žodžio laisvei. Klausiančiojo pozicijoje nebėra kančios, užtikrinančios pagarbą kito tariamo žodžio laisvei.
Kad ir kurios partijos laimės rinkimus, šį penktadienį mes visi pralaimėjome pagarbą sau ir savo artimui.
