Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vyro (intymaus partnerio) smurtą yra patyrusi kas trečia moteris. Lietuvoje kasmet policijoje registruojama apie 10 tūkst. smurto artimoje aplinkoje atvejų. Remiantis Lietuvos statistikos departamentu, 8 iš 10 dėl smurto šeimoje užregistruotų nusikaltimų aukų – moterys, 91 proc. smurtautojų yra vyrai. Visuomenės nuomonės apklausos, deja, rodo, kad 85 proc. Lietuvos gyventojų kaltina aukas, kad šios pačios nenutraukia smurto.
Lietuvoje 2011 metais buvo priimtas labai reikalingas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Jis jau buvo patobulintas keletą kartų, tačiau to nepakanka. Šiandien Lietuva, siekdama žymiai sumažinti smurtą prieš moteris šeimoje ir keisti visuomenės nuostatas, privalo padaryti mažiausiai penkis dalykus.
Pirma, ratifikuokime pagaliau Stambulo konvenciją (Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo), kurią dar 2013 metais pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Ją iki šiol ratifikavo jau 21 ES narė, įskaitant katalikiškąsias Airiją, Lenkiją ir Maltą.
Visuomenės nuomonės apklausos, deja, rodo, kad 85 proc. Lietuvos gyventojų kaltina aukas, kad šios pačios nenutraukia smurto.
Stambulo konvencijos ratifikavimas pagerintų nuo smurto šeimoje nukentėjusių asmenų apsaugą. Dokumentas aiškiai įvardija smurtą prieš moteris kaip nusikaltimą, ir vien tai jau yra labai reikšminga. Jis įpareigoja valstybes keisti visuomenės požiūrį ir kovoti su lyčių stereotipais, dėl kurių toleruojamas smurtas prieš moteris. Konvencija reikalauja kriminalizuoti įvairias smurto prieš moteris formas (ne tik fizinį smurtą, bet ir persekiojimą, seksualinį priekabiavimą, psichologinį smurtą) bei taikyti teisines sankcijas.
Lietuva delsia ratifikuoti Stambulo konvenciją dėl joje įtvirtintų dviejų lyties sampratų – biologinės („sex“ – angl.) ir socialinės („gender“), baiminantis lyties keitimų, vadinamosios genderizmo ideologijos sklaidos ar draudimų vaikus auklėti pagal savo įsitikinimus. Tačiau baimintis visiškai nėra ko. Toks lyties skirstymas mokslinėje literatūroje ir kasdienėje kalboje daugelyje demokratinių valstybių yra labai senas. Tiesiog ratifikuokime – apsaugosime mūsų moteris.
Antra, Lietuvoje siekiant įteisinti privalomą mediaciją, ji neturi apimti smurto šeimoje atvejų. Šiuo metu Seimui yra pateiktos 2008 m. priimto mediacijos įstatymo pataisos; naujas mediacijos įstatymas įsigaliotų nuo 2020 m. ir įteisintų privalomą mediaciją šeimos ginčų atvejais.
Mediacija yra sveikintina ir šeimos ginčų sprendimo priemonė. Tačiau tik ne tada, kai vyksta oficialios skyrybos dėl vyro smurto prieš žmoną arba kai mediatorius už uždarų durų bando sutaikyti auką ir smurtautoją. Pirmuoju atveju, moteris būtų verčiama prisiimti kaltę už vyro smurtavimą. Antruoju, kaip tvirtina profesorė Dalia Leinartė, moteris būtų mokoma gyventi su smurtautoju. O tai realiai reiškia grėsmę jos gyvybei ir sveikatai.
Stambulo konvencija taip pat vienareikšmiškai pasisako prieš privalomą mediaciją tokiose situacijose. Visiškai sutinku su profesore Leinarte, tvirtinančia, kad mediacija smurto atvejais yra smurtą įteisinanti priemonė ir „kad šeimos ginčuose grįšime kokius dvidešimt metų atgal, kai smurtas namuose buvo traktuojamas išimtinai kaip privatus reikalas“.
Trečia, Lietuva turi įtvirtinti baudžiamąją atsakomybę už psichologinį smurtą šeimoje. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas formaliai saugo ir nuo psichologinio bei ekonominio smurto, bet Lietuvos policija jo paprastai netiria. Mūsų šalyje atsakomybės už psichologinį terorą galima pasiekti nebent per civilinį procesą, reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvai pavyzdžiu galėtų tapti 2015 metais Didžiojoje Britanijoje priimtas įstatymas, įteisinantis baudžiamąją atsakomybę už taip vadinamą prievartinę kontrolę („coercive control“ – angl.) – psichologinį smurtą, kuriuo siekiama valdyti auką ir jos gyvenimą bei kuris apima grasinimus, bauginimą, menkinimą, kontrolę, draudimą bendrauti su kitais žmonėmis, persekiojimą ir kt.
Lietuva turi įtvirtinti baudžiamąją atsakomybę už psichologinį smurtą šeimoje.
Šią savaitę Seimo Žmogaus teisių komitetas pritarė Baudžiamojo kodekso pataisoms, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis nuo persekiojimo. Jeigu jos bus priimtos, tai suteiks labai reikalingą apsaugą moterims, kenčiančioms nuo (buvusių) vyrų persekiojimo ir psichologinio smurto.
1993 metais JTO lapkričio 25–ąją paskelbė Tarptautine kovos su smurtu prieš moteris diena. Šiemet ji skirta kovai su seksualine prievarta. Todėl, ketvirta, Lietuvai tai yra tinkama proga kriminalizuoti sekso paslaugų pirkimą, o ne prostituciją. Palaikau savo kolegų Seimo narių Baudžiamojo kodekso pataisams, kurioms Seime šį rudenį pritarta po pateikimo.
Ir, penkta, mes privalome keisti savo požiūrį į smurtą prieš moteris: nekaltinkime aukų, o reikalaukime atsakomybės iš smurtautojų. Kaip visuomenė išsiugdykime nulinę toleranciją smurtui šeimoje. Svarbus ir mūsų žiniasklaidos vaidmuo, nes iki šiol ji linkusi romantizuoti smurtą intymiuose santykiuose.
Prieš šimtmetį, 1918 m. lapkričio 2–ąją, Lietuva buvo viena iš pirmųjų Europoje, suteikusi moterims teisę balsuoti. Mūsų pirmosios feministės – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Mašiotienė, Felicija Bortkevičienė ir kitos – to siekė, norėdamos lygiomis su vyrais dalyvauti mūsų nepriklausomos valstybės atkūrime. Neįsivaizduoju, kad šios didžios moterys būtų toleravusios ar pateisinusios smurtą šeimoje.
Mes privalome keisti savo požiūrį į smurtą prieš moteris: nekaltinkime aukų, o reikalaukime atsakomybės iš smurtautojų.
Artėjant Lietuvos nepriklausomybės atstatymo trisdešimtmečiui ir atskirai pagerbiant moterų indėlį, išsikelkime tikslą pasiekti ryškų lyčių lygybės progresą Lietuvoje kitais metais. Tai yra geriausias įrankis kovoje su smurtu prieš moteris.
Gediminas Kirkilas yra Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas.
