Politologas A.Krupavičius visiškai teisus, sakydamas, jog visuomenė yra pernelyg supriešinama tokiais klausimais, kuriais reikėtų ieškoti konsensuso ir iš to turėti ne tik abipusę naudą, bet ir labiau sutelktus šalies piliečius, ypač geopolitinių grėsmių akivaizdoje.
Daugumoje Europos Sąjungos šalių politika tautinių mažumų atžvilgiu ir liberali, ir tolerantiška, tokia yra Europos esmė ir pašaukimas, nepaisant net įvairiausių istorinių skaudulių, kaip pavyzdžiui, Suomijoje.
Pagaliau atsigręžkime į savo pačių istoriją, senesnę, LDK laikų arba net prieškarinę. Štai, pavyzdžiui, 1938 metais paskelbtas Pavardžių įstatymas, kurį pasirašė du tautininkų (!?) lyderiai – Prezidentas A.Smetona ir Ministras Pirmininkas V.Mironas.
24-asis šio įstatymo straipsnis skelbia: „Nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei jis to pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas“. Trumpai, aiškiai, protingai. Ir kokiomis istorinėmis aplinkybėmis, kai Vilnius dar okupuotas ir t.t.
O gal tuomečiai tautininkų lyderiai nesirūpino lietuvių kalba? Nesuprato geopolitinės Lietuvos padėties rimtumo? Buvo menkesni Lietuvos patriotai, nei dabartiniai konservatoriai?
O gal tuomečiai tautininkų lyderiai nesirūpino lietuvių kalba? Nesuprato geopolitinės Lietuvos padėties rimtumo? Buvo menkesni Lietuvos patriotai, nei dabartiniai konservatoriai?
Profesorius A.Krupavičius atskleidžia ir tikrąsias dabartinės mūsų iškreiptos ir sąmoningai kai kurių politikų kraipomos politinės situacijos šaknis: „Iš tiesų yra bandoma priskaldyti vežimą iš degtuko. Ir lietuviai, ir lenkai turėtų būti tolerantiškesni vieni kitiems. Lenkų politikams būdinga tokiais nesutarimais vilioti savo rinkėją, centro dešinės partijoms – telkti šalininkus“.
Keisčiausiai čia atrodo konservatorių lyderis A.Kubilius, kuris pataikaudamas savo partijos radikalams, prieštarauja net savo paties teiktiems Vardų ir pavardžių įstatymams, kuriuos jis teikė Seimui, būdamas Vyriausybės vadovu...
Nes kitaip patriotizmo monopolį išlaikyt vis sunkiau. Nepasiteisino propaganda, esą tik konservatoriai rūpinasi šalies saugumu ir gynyba, jie vieninteliai tikrieji NATO šalininkai ir pan.
Reali dešiniųjų valdžios praktika parodė tikrąjį veidą ir (ne) gebėjimus valdyti kraštą. Tenka verstis per galvą, todėl ir buvusi KAM ministrė, iš esmės sužlugdžiusi, dangstydamasi krize, krašto apsaugos finansavimą, aišku, nepripažindama jokių savo klaidų, dabar pirmose gretose reikalaujančių gynybos biudžetą didinti ir tuoj pat.
Ir tai dar ne viskas. Ar tik ne totalus idėjų stygius ir žanro (opozicinio) krizė verčia konservatorius teikti iš pačio populiariausio populistinio sąrašo ištrauktą Seimo narių mažinimo projektą? Kurio jie kažkodėl nė nemėgino realizuoti, būdami valdžioje ir turėdami beveik konstitucinę daugumą? Jau nekalbant apie tai, jog aštriai prieš tokį pasisakydavo anksčiau, jei jį siūlydavo kiti.
Todėl provokuoti tautines mažumas, eskaluoti konfliktą ir ieškoti priešų, jei ne išorėje, tai viduj, konservatoriams tiesiog būtina. Tokia yra jų ilgametė politinė praktika, o dar ir akivaizdus pozityvių idėjų stygius verčia nusiristi iki pačio pigiausio populizmo. Mėginti priskaldyt iš degtuko vežimą malkų. Ir net puikiai suvokiant, kad tai naudingiausia, visų pirma, už Lietuvos ribų „susirūpinusiems“ tautinių mažumų gynėjams.
Gediminas Kirkilas yra socialdemokratas, Seimo vicepirmininkas
