Jis turėtų apimti progresyvesnę mokesčių politiką ir didesnį valstybės biudžeto perskirstymą per bendrąjį vidaus produktą (BVP), taip pat solidesnę finansinę paramą šeimoms, auginančioms vaikus. Susitarimas galėtų būti platesnis ir įtraukti švietimą bei sveikatos apsaugą.
Jeigu tokį socialinį susitarimą pavyktų pasirašyti, Lietuva galėtų pasiekti žymiai daugiau, užtikrindama nuolatos gerėjančią visų šalies gyventojų gyvenimo kokybę.
Kaip rodo Lietuvos politikos praktika, nepaisant visų mūsų politinių, partinių ar koalicinių ginčų, ten, kur mes, politikai, susitariame, kaip, pavyzdžiui, gynybos srityje, rezultatai ir progresas yra akivaizdūs. Jei ilgalaikį politinį konsensusą pasiekėme dėl krašto apsaugos finansavimo, jį galime pasiekti ir dėl socialinės politikos.
2014 metais, minint Lietuvos narytės NATO dešimtmetį, Lietuvos parlamentinės politinės partijos pasirašė susitarimą dėl 2014–2020 metų Lietuvos užsienio, saugumo ir gynybos politikos strateginių gairių, kuriame įsipareigojo iki 2020 metų pasiekti 2 proc. nuo BVP (bendrojo vidaus produkto) krašto apsaugai. Naujausiais duomenimis, 2018 metais gynybos sričiai Lietuva skyrė 1,98 proc. nuo BVP, šiemet – 1,99 proc. Pagal atnaujintą politinių partijų susitarimą, pasirašytą 2018 metais, susitarta didinti krašto apsaugos finansavimą iki 2,5 proc. nuo BVP iki 2030-jų metų.
Žinoma, pasiekti susitarimą socialinės apsaugos srityje – daug sudėtingiau, ypač prieš rinkimus. Juolab, kad būtent čia labiausiai kertasi politinių partijų nuostatos. Todėl šiuo atveju Prezidento lyderystė yra būtina.
Gerovės valstybė ir socialinės atskirties mažinimas taip pat yra neįmanomi be augančios finansinės valstybės paramos šeimoms, auginančioms vaikus.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė per antrąją savo kadenciją aktyviai skatino ir rėmė partinį susitarimą dėl gynybos finansavimo didinimo. Naujasis prezidentas Gitanas Nausėda, svarbiausiu savo tikslu iškėlęs būtent gerovės valstybės kūrimą, jau pirmojoje savo kadencijoje galėtų imtis mediatoriaus vaidmens, rengiant socialinį susitarimą.
Neseniai jis jau pateikė savo mokesčių reformos paketą. Viskas yra ant diskusijų stalo, ypač turint galvoje artėjantį valstybės ir savivaldybių biudžeto priėmimą šį rudenį: neapmokestinamojo pajamų dydžio klausimas, pensininkų ir neįgaliųjų pajamų didinimas, mokesčių lengvatos, mokesčių progresyvumo lygis, biudžeto perskirstymo didinimo būdai ir kt.
Seimo LSDDP frakcija šiai Seimo rudens sesijai jau pateikė įstatymų projektus dėl tolesnio mokesčių už visas gaunamas pajamas progresyvumo didinimo, žymiai solidesnių vaiko pinigų, nemokamo visų pradinukų maitinimo, didesnių galimybių įsidarbinti neįgaliesiems, ypač turintiems mažiausią darbingumo lygį, siekiant efektyvaus socialinės atskirties mažinimo.
Didinant mokesčių progresyvumą, dabar mes siūlome metinę gyventojų pajamų dalį, neviršijančią 20 tūkst. eurų, apmokestinti 15 proc. mokesčio tarifu, 20 – 30 tūkst. eurų pajamas – 16 proc., atitinkamai 30 – 40 tūkst. – 17 proc., virš 40 tūkst. – 20 proc.
Tikri progresiniai mokesčiai – čia ypač svarbūs. Jie yra net svarbiau ne ekonominiu, o socialinio solidarumo ir teisingumo požiūriu. Kuo daugiau solidarumo visuomenėje, tuo daugiau lygybės, ir tuo daugiau bendros gerovės.
Toliau didindami bendrą mokesčių progresyvumą ir spręsime dvi esmines problemas, dėl kurių Lietuvą ne vienerius metus kritikuoja ir Tarptautinė bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, ir Europos Komisija, ir Tarptautinis valiutos fondas. Tai – žemas valstybės biudžeto pajamų perskirstymas per BVP ir tebevyraujanti didelė socialinė nelygybė.
Gerovės valstybė ir socialinės atskirties mažinimas taip pat yra neįmanomi be augančios finansinės valstybės paramos šeimoms, auginančioms vaikus. Atskirai norėčiau dar kartą pabrėžti vaiko pinigus. Kodėl jie tokie svarbūs socialinėje politikoje?
Toks nenuoseklumas dėl rinkimų ciklo ir besikeičiančių vyriausybių būtent ir rodo socialinės strategijos trūkumą ir tokios strategijos būtinybę.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Seimo Europos reikalų komitete pristatyta analizė parodė, kad būtent ši priemonė labiausiai mažina socialinę atskirtį.
Tai įrodo ir Lenkijos, kur dar 2016 metų pradžioje buvo įvesti 500 zlotų (maždaug 115 eurų) vaiko pinigai, pavyzdys. Tai ne tik išlaidos – vaiko pinigai patenka į apyvartą ir sugrįžta mokesčiais. Ir ne tik. Rezultatai Lenkijoje pasimatė jau tais pačiais metais: sumažėjo skurdas ir socialinė nelygybė, išaugo gimstamumas, krito emigracijos lygis, sumažėjo alkoholizmas ir smurtas šeimoje.
Dar 2017 metų pavasarį raginau įvesti visuotinius 120 eurų vaiko pinigus, prilygstančius valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžiui (122 eurai). To paties siekiu ir dabar. Būtent solidūs vaiko pinigai turi daugybę teigiamų pasekmių.
Priminsiu, vaiko pinigus visiems Lietuvos vaikams įvedė būtent mano vadovaujama vyriausybė (2006–2008), panaikino Andriaus Kubiliaus (2008–2012), grąžino Sauliaus Skvernelio.
Toks nenuoseklumas dėl rinkimų ciklo ir besikeičiančių vyriausybių būtent ir rodo socialinės strategijos trūkumą ir tokios strategijos būtinybę.
Vėlgi, būsim realistais. Kažin, ar prasidedant Seimo rinkimų karštinei dar šioje Seimo kadencijoje pavyktų pasiekti tvarų socialinį susitarimą, kurį įsipareigojimas įgyvendinti pereitų ir ateinančioms vyriausybėms.
Tačiau jau dabartinis parlamentas galėtų tapti diskusijų platforma tokiam susitarimui ir padiktuoti toną būsimai Seimo rinkimų kampanijai, taip pat įvertinant ir prezidento Nausėdos esminį gerovės valstybės tikslą bei jo pasirengimą skatinti dialogą ir politinį konsensusą.
Gediminas Kirkilas yra Seimo Pirmininko pavaduotojas, LSDDP pirmininkas.
