Stručio pozicija, kuriai kviečia kai kurie Lietuvos politikai ir verslininkai, situacijos Ukrainoje ir komplikuotų santykių su Rusija neišspręs nei Lietuvai, nei visai Europai. Ko šiandien ypatingai reikia - subalansuotos politikos Rusijos atžvilgiu: subalansuotos tarp praktiškai veiksmingų sankcijų Rusijos pareigūnams, pažeidusiems Rusijos tarptautinius įsipareigojimus, ir parlamentinės diplomatijos iniciatyvų iš Europos Parlamento ir ES nacionalinių parlamentų pusės su Rusijos Dūmos deputatais.
Būtent, diplomatinės priemonės turi būti išnaudotos, siekiant prasmingo Rusijos ir Ukrainos dialogo, o galiausiai – ir politinio situacijos sprendimo. Parlamentinė diplomatija ir tarpparlamentinis bendradarbiavimas gali būti ypač naudingas Rusijos demokratėjimui, nes būtent čia vyksta atvira diskusija, ant stalo dedami pasiūlymai, numalšinamos įtampos, kuriamas tarpusavio pasitikėjimas.
Todėl reikėtų susilaikyti nuo radikalių, kraštutinių pasisakymų – tokių kaip Vytauto Landsbergio ir Valdemaro Tomaševskio, nes tai nėra sprendimų paieška, o tik triukšmo kėlimas, tam tikro nepasitikėjimu Vakarais paremto diskurso kūrimas.
Reikėtų susilaikyti nuo radikalių, kraštutinių pasisakymų – tokių kaip Vytauto Landsbergio ir Valdemaro Tomaševskio, nes tai nėra sprendimų paieška.
Kaip bebūtų keista, du Europos Parlamento nariai, V.Landsbergis ir V.Tomaševskis, regis, atstovaujantys visiškai skirtingoms politinėms pažiūroms ir skirtingo amžiaus kartoms, apie situaciją Ukrainoje bei Rusijos veiksmus ir ketinimus kalba, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, visiškai skirtingai. Vis dėlto, jų abiejų pasisakymų kraštutinumas padaro jų pozicijas labai artimas, o pačių pasisakymų poveikį – analogišką. Juk net ir politikos mokslininkai pripažįsta, kad bet toks politinis radikalizmas, ar tai būtų dešinysis, ar kairysis, iš esmės yra labai panašus savo prigimtimi ir įtaka.
V.Landsbergis apie Rusiją kalba labai daug ir labai rūsčiai, kritikuoja ir Vakarus dėl neva jų švelnios pozicijos Rusijos atžvilgiu. V.Tomaševskis dešinįjį radikalizmą eskaluoja ir ypač užaštrindamas lenkų tautinės mažumos Lietuvoje problemas, ir siekdamas uždrausti abortus. Neseniai jis pareiškė, kad ant Rusijos „varyti“ nereikia, nes dėl Krymo aneksijos ir dabartinių įvykių Rytų Ukrainoje kalti Vakarai, 2008 metais sukūrę precedentą Kosove.
Tačiau Vilniaus ES parlamentų pirmininkų konferencija kaipsyk labai diplomatiškai pasisakė Rusijos atžvilgiu, įtvirtindama labai aiškias diplomatines Ukrainos krizės išsprendimo galimybes. Ir unikalus diplomatinis keturių šalių – JAV, ES, Ukrainos ir Rusijos – užsienio ministrų susitikimas pirmą kartą dėl Ukrainos-Rusijos konflikto įvyks jau kitą savaitę... Tai labai didelis laimėjimas.
O į vieną krūvą sumesti ne tik Krymo ir Kosovo atvejus, bet ir Škotiją, Kataloniją, net Veneciją, yra apskritai neadekvatu. Situacija Ukrainoje visiškai nepalyginama su situacija Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje ar Italijoje, kur visiškai kitoks istorinis ir dabartinis kontekstas, kur šiandien nėra nei išorinės, nei vidinės jėgos panaudojimo grėsmės.
Kosovo atvejis yra ypač sudėtingas, tačiau nereikia pamiršti, kad 1999 m. Serbija ėmėsi brutalių priemonių daugiausia albanų tautinės mažumos apgyvendintoje tuometinėje Serbijos teritorijoje, ir Vakarų valstybės su NATO ieškojo geriausio ilgalaikio sprendimo, kad nepasikartotų genocidas, vykęs Bosnijoje ir Kroatijoje po Jugoslavijos subyrėjimo. Šiandien Kroatija yra 28-oji ES narė, o Serbija ir Kosovas siekia ES narystės.
Bet koks radikalus politikų kalbėjimas sėja labai blogą grūdą, o Lietuvos piliečiai, nesvarbu kuriai etninei grupei priklausytų, turi laikytis vieningai. Be to, Lietuvos lenkų lyderis tokiomis kalbomis kenkia būtent patiems lenkams Lietuvoje. Lietuvos lenkų tautinės mažumos buvimas koalicinėje Vyriausybėje yra socialdemokratų demokratinė pergalė, ir socialdemokratai siekia, kad LLRA taptų brandžia politine jėga, patikima koalicine partnere.
Taigi, Lietuva ir jos politikai, atsakingi už užsienio politiką ar garsiai kalbantys apie ją, turi prisiimti atsakomybę už kiekvieną savo žodį ir įsisąmoninti, kad Lietuvos užsienio politika nėra autonominė nuo ES politika, kad Lietuva, kaip ES narė, vykdo bendrą su ES užsienio politiką.
ES bendroji užsienio ir saugumo politika veikia, o būtent tarpparlamentinis bendradarbiavimas su Rusija suteikia vilčių inicijuoti demokratinius pokyčius ir pačioje Rusijoje.
Pabaigai norėčiau akcentuoti, kad ES-28 vienybę bendroje užsienio ir saugumo politikoje patvirtina ir antradienį, balandžio 8 d., Vilniuje ES parlamentų pirmininkų konferencijos priimtos išvados dėl tarpparlamentinio bendradarbiavimo su Rytų partnerystės šalimis, kuriose taip pat akcentuojama (svarbiausi išvadų teiginiai – antrajame šio komentaro sakinyje), kad XXI a. Europoje negalima keisti sienų jėga ir prievarta, kad Rusijos karinė intervencija Kryme pažeidžia tarptautinį teisę, o vadinamasis referendumas Kryme yra antikonstitucinis, kad Ukrainos vidaus politika turi būti grindžiama pagarba regioninei įvairovei ir nacionalinių mažumų teisių apsauga, kad Ukraina turi gauti papildomą tarptautinę finansinę paramą.
Be to, labai svarbu yra tai, kad ES parlamentų pirmininkų išvadose pabrėžiama, kad 28 ES parlamentai imsis ir dvišalės bei daugiašalės parlamentinės diplomatijos su Rytų partnerystės valstybėmis. Tačiau taip pat tariamasi, kad bus intensyvinamas tarpparlamentinis bendradarbiavimas su Rusija per dvišales ir daugiašales tarpparlamentines asamblėjas, parlamentines delegacijas ir draugystės grupes, per Europos Parlamento delegaciją ES-Rusijos parlamentinio bendradarbiavimo komitete.
Akivaizdu, kad vieninga ES-28 parlamentų konferencijos pozicija Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu, išreikšta ir oficialiu baigiamuoju dokumentu – konferencijos išvadomis, yra vienas iš signalų, kad ES bendroji užsienio ir saugumo politika veikia, o būtent tarpparlamentinis bendradarbiavimas su Rusija suteikia vilčių inicijuoti demokratinius pokyčius ir pačioje Rusijoje.
Gediminas Kirkilas yra Seimo vicepirmininkas, LSDP atstovas
