Paramą galima vadinti rinkimine ar priešrinkimine, šaipytis ar tyčiotis, tiesą sakant tai kažkodėl pagrindinė opozicijos kritikos forma Lietuvoj, tačiau ši parama yra reali, o daugeliui žmonių tiesiog būtina – išgyvenimo klausimas.
Mąstant pagal konservatorius ir liberalus, nesunku būtų padaryti išvadą, jog visi Vyriausybės sprendimai pasitarnauja tik rinkimams; ir apskritai – virusas su pandemija ir sukurti tam, kad rinkimus laimėtų dabartinė dauguma, todėl būtina visokiausiais įmanomais būdais trukdyti veikti krizės akivaizdoje. Ką jie ir daro.
Būtent opozicinėms partijoms rinkiminiai interesai svarbiau negu krizės suvaldymas.
O kadangi nei pandemijos, nei viruso tikrai ši Vyriausybė nesukūrė, tai reiškia tik viena – opozicija, nesugebėjusi įvertinti krizės rimtumo, tiesiog neranda sau vietos kitokioje, karantino suformuotoje politinėje situacijoje.
Būtent opozicinėms partijoms rinkiminiai interesai svarbiau negu krizės suvaldymas. Tą rodo konkretūs pavyzdžiai, kai buvo tam tikrais klausimais balsuota Seime. Opozicinę koaliciją, iš kurios karantino metu skubiai pasitraukė G.Palucko socialdemokratai, tiesiog apėmė baimė, jog sėkmingas krizės suvaldymas bus, esą naudingas tik Vyriausybei ir valdančiajai daugumai. Nors tai ir netiesa, nes pirmiausia krizės įveikimas naudingas šalies piliečiams, ūkiui bei ekonomikai.
Ta baimė dar padidėjo, kuomet daugelis apžvalgininkų pradeda pripažinti, jog Vyriausybei pandemiją bent šiuo metu suvaldyti pavyko. Tai liudija ir geresnė Lietuvos padėtis tarp kitų ES šalių. Matyt, opozicija tikėjosi Vyriausybės žlugimo ir tik laukė, kada tai atsitiks.
Vis tik norėčiau priminti, jog prieš pat karantino įvedimą vasario 26 dieną jiems, opozicionieriams, buvo siūloma pasirašyti partijų susitarimą nepolitikuoti krizės akivaizdoje. Liberalai bei tuomet dar opozicinėj koalicijoj su dešiniaisiais buvę G.Palucko socdemai tokį susitarimą nė neįsigilinę atmetė. Konservatoriai pasielgė panašiai – arogantiškai, kaip jiems įprasta.
Ar toks jų skubotas sprendimas buvo teisingas? Ar jie patys nors kažkiek įsivaizdavo pandemijos pasekmes piliečiams, ūkiui, ekonomikai? Pagaliau juk susitarimo atveju opozicija būtų prisijungusi prie bendrų politinės valdžios pastangų suvaldyti krizę ir žmonės, neabejoju, būtų tai įvertinę pozityviai. Nereikėtų tuomet ieškoti dirbtinių smulkmeniškos kritikos galimybių, kas šiuo metu ir vyksta, vyko svarstant medikų atlyginimus ir kitus sprendimus.
Partijoms geranoriškai sutarus, buvo galima įsteigti kokį nors partijų lyderių pasitarimą, tarybą ar komitetą, kur būtų galima visiems kartu svarstyti problemas, tačiau ir dalintis priimamų sprendimų atsakomybe. Opozicija nepanoro to daryti ir tuoj pat pradėjo šaukti, jog viskas „neteisėta“, „nėra demokratijos“ ir pan.
Visa ši situacija iš tiesų tik trukdo priimti sprendimus greitai ir operatyviai, kas yra būtina bet kokios krizės metu. Bandydami sutrukdyti dirbti Vyriausybei, opozicionieriai neprisiima atsakomybės už pasekmes ir todėl lieka nuošalyje.
Opozicijos pasirinktas kelias – tik smulkmeniškai kritikuoti, ieškoti procedūrinių kabliukų, mano požiūriu, neatitinka nei piliečių lūkesčių, nei jų pačių rinkėjų interesų.
Opozicija kol kas tik kritikuoja Vyriausybės siūlomus sprendimus, tačiau savų alternatyvų, panašu, nelabai turi. Opozicijos lyderio G.Landsbergio iškilmingai pažadėtas alternatyvus ekonominių pasekmių suvaldymo planas kažkodėl ilgai nebuvo išvydęs dienos šviesos. Planą jie įteikė tik Vyriausybei skaitant veiklos ataskaitą, kai ekonomikos gelbėjimas Vyriausybės turimomis priemonėmis vyksta jau daugiau negu mėnesį. Opozicijos pasirinktas kelias – tik smulkmeniškai kritikuoti, ieškoti procedūrinių kabliukų, mano požiūriu, neatitinka nei piliečių lūkesčių, nei jų pačių rinkėjų interesų. Nors, tiesa sakant, konservatoriai ne mažiau iškilmingai paskelbė, jog esą nutraukia rinkimų kampaniją, tačiau elgiasi priešingai, tarsi šiuo metu būtų tos kampanijos įkarštis...
Beje, daugelyje Europos šalių opozicija elgiasi daug konstruktyviau. Pavyzdžiui britų leiboristai pareiškė, kad krizės metu jie palaikys visas Vyriausybės priemones ir reikalingus krizei suvaldyti įstatymų projektus.
Tai nereiškia, kad nereikia dalykiškų diskusijų. Tačiau diskusija neturi būti trukdymu bet kokia kaina priimti reikalingus sprendimus. Diskusijos turi būti ir jos vyksta Seimo komitetuose, komisijose, bendraujant su asocijuotomis verslo struktūromis, nevyriausybinėmis organizacijomis, profsąjungomis. Tačiau naudojimasis Seimo procedūromis, kad sprendimus tik kaip nors atidėtų ar iškraipytų, kaip įvyko su medikų atlyginimų pakėlimu, garbės opozicijai tikrai nedaro ir, neabejoju, bus įvertinta rinkėjų.
Beje, prezidentas Gitanas Nausėda, nepaisant dešiniųjų komentatorių puolimo, tiksliau, tiesioginio kurstymo kovoti su Vyriausybe ir valdančiąja dauguma, veikia konstruktyviai, pagalių į ratus be reikalo nekaišioja, teikia Seimui savo iniciatyvas. Paskutinioji – mažinti gyventojų pajamų mokestį, didinti neapmokestinamą minimumą ir kitos, kuriomis siekiama padidinti žmonių pajamas, palengvinti krizės sunkumų įveikimą. Prezidentas tai dalykiškai aptarė su partijų vadovais, Vyriausybe, neabejoju ras sutarimą, kas tikrai atneš naudos visiems.
Opozicija nesuranda sau vietos krizės akivaizdoje dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad neturi patyrusių lyderių, kurie gebėtų, esant reikalui, užgniaužti ambicijas ir dirbti kartu, nesižvalgant į artėjančius rinkimus ar būsimus nuopelnus, kuriuos dar ir dalintis per anksti.
Antroji priežastis – lengvabūdiškai atsisakydami pasirašyti partijų susitarimą dėl bendradarbiavimo krizės metu, jie pademonstravo nesugebėjimą bent šiek tiek numatyti būsimos pandemijos, po to ir karantino mastų, kitų pasekmių. Tai matyti iš jų chaotiškos bei nenuoseklios veiklos, ir kelia natūralų klausimą, ar valstybės valdymui jie yra rimtai ir atsakingai pasiruošę?
Prisimenant konservatorių ir liberalų Vyriausybės veiksmus prieš geroką dešimtmetį, kuomet visi bankų sukeltos krizės kaštai antikostituciškai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo perkelti ant neturtingiausiųjų šalies piliečių, niekuo nepagrįstą brangiausią tarp kitų šalių skolinimąsi, supranti, jog jie paniškai bijo, kad rinkėjai lygins, kaip buvo tvarkomasi tuomet ir kaip dabar. Tai, ko gero, dar viena ir gal pagrindinė priežastis, kodėl jie nesuranda sau vietos naujoje politinėje situacijoje.
