Todėl, matyt, ir imamasi radikalių oponentų juodinimo priemonių, vadinamų skandalų pūtimo, nes realios, patrauklios rinkėjams, alternatyvios darbotvarkės Lietuvai jie pasiūlyti kol kas nesugeba.
Nepasiūlė, pavyzdžiui, net ir alternatyvaus biudžeto, kaip tai daro opozicija kitų šalių parlamentuose, ką padarė praėjusiais metais švedų konservatoriai ir vos nelaimėjo balsavimo, nes pasiūlė realią, o ne populistinę alternatyvą. Mūsų atveju gi apsiribojama paviršutiniška kritika, abstrakčiomis frazėmis, esą biudžetas neturi aiškių prioritetų, nėra valstybės rezervo ir pan.
Bet pamėginkim į situaciją pažvelgti iš kitos pusės. Ar, pavyzdžiui, oponentų juodinimu paremta rinkiminė taktika naudinga šalies politinei kultūrai? Ar tai pagaliau leidžia dalykiškai diskutuoti apie realias šalies ir ES problemas, kurios tikrai labai sudėtingos ir kurių sprendimui reikia pastangų, o ne visuotinio pasitaškymo purvais?
Ar tai dar labiau neatstumia rinkėjų (tai ir matome kaskart rinkimuose) nuo aktyvaus dalyvavimo demokratijoje? Ir ar tikrai mūsų dešinieji galvoja, jog kitų juodinimas atneš jiems sėkmę?
Konservatorių ir liberalų „šešėliniai“ ministrų kabinetai visuomenės nenustebino, nepasiūlė alternatyvų, neiškėlė lyderių, kurie galėtų geriau dirbti už dabartinę Vyriausybę.
Visaip šmeižti oponentus, naudoti ypač Rusijoje mėgstamas „juodąsias“ viešųjų ryšių technologijas – lengviausias kelias, toks dažniausiai naudojamas menkai pažengusių demokratijų šalyse. Daug sunkiau pateikti realias, žmonėms reikalingas politines alternatyvas. Net ir garsiai deklaruoti konservatorių, o neseniai ir liberalų „šešėliniai“ ministrų kabinetai, akivaizdu, visuomenės nenustebino, nepasiūlė alternatyvų, neiškėlė lyderių, kurie galėtų geriau dirbti už dabartinę Vyriausybę.
Vis tik jau daugiau nei ketvirtį amžiaus esame atkūrę savo valstybę ir demokratiją, o ES ir NATO nariais esame jau ilgiau nei dešimtmetį. Gal jau būtų laikas ir subręst, pereiti prie civilizuotų, konstruktyvių politinių diskusijų, nelaikant vienas kito priešais, siūlant visuomenei pozityvią šalies raidos programą, perspektyvas ar bent jau sprendimus?
Rinkėjams svarbiausia, kaip politinės jėgos veikia, kaip efektyviai sprendžia problemas, o ne ką galvoja oponentai vieni apie kitus. Ir pagaliau, jei partija, šiuo atveju, konservatorių, vėl užkoptų į valdžią kitų šmeižimo, dirbtinai pučiamų skandalų, o ne programinės alternatyvos pagrindu, ar tai reikštų, jog ji dirbtų geriau? Skaidriau pagaliau – juk ar oponentų juodinimas, pasitelkiant viešuosius ryšius, o ir „juodąsias“ technologijas, nėra taip pat savotiška korupcija, o gal dar blogiau?
Šiuo metu gana akivaizdu, jog mūsų visuomenė yra labiau kritiška, ne tokia naivi ir neblogai atskiria, kokie skandalai yra tikri, o kokie dirbtinai pučiami. Būtent todėl dešiniesiems ekspertams ir parūpo niekaip nekrintantys socialdemokratų reitingai.
Atrodo, jog greitai šiuo klausimu bus rengiamos net mokslinės konferencijos... Bet jų susirūpinimas turi ir realų pagrindą – juk neįtikinus visuomenės vadinamais skandalais, rinkėjų reakcija bus neabejotinai priešinga – jie dar labiau parems socialdemokratus, kaip konstruktyvią, purvais nesidrabstančią politinę jėgą.
Tai supranta net ir liberalai, palikdami juodą darbą atlikti amžinai piktiems, ypač netekus valdžios, konservatoriams, kurie dar save vadina ir krikščionimis demokratais.
Gediminas Kirkilas yra socialdemokratas, Seimo pirmininko pavaduotojas