Galime pasidžiaugti, kad vis daugiau kalbame ir kalbamės apie litvakus ištikusią tragediją čia, Lietuvoje, taip pat jų nepaprastai turtingą istoriją ir neįkainuojamą indėlį į Lietuvos istoriją, ekonomiką ir kultūrą.
Privalome toliau kuo daugiau mokytis ir mokyti litvakų bei Holokausto istoriją, didinti mūsų sąmoningumą ir kritinį mąstymą, kad užkirstume kelią bet kokiam dešiniajam ekstremizmui, kad Lietuvoje nebūtų vietos ksenofobijai, rasinei ir tautinei neapykantai, kasdieniam ir buitiniam antisemitizmui.
Privalome toliau kuo daugiau mokytis ir mokyti litvakų bei Holokausto istoriją, didinti mūsų sąmoningumą ir kritinį mąstymą, kad užkirstume kelią bet kokiam dešiniajam ekstremizmui.
Kaskart, kai skaitau ar girdžiu apie tai, kas vyko Lietuvos miestuose ir miesteliuose, taip pat Vilniaus, kuriame užaugau ir gyvenau visą savo gyvenimą, gatvėse, mane, kaip turbūt kaip ir daugelį iš mūsų, apima gilus liūdesys dėl to neįsivaizduojamo žiaurumo ir skausmo, kurį reikėjo pakelti mūsų litvakams: tiems, kurie neišgyveno Holokausto, ir tiems, kurie išgyveno, ir jų vaikams, kurie neša jų atminimą šiandien
Vaikščiodami Vilniaus senamiesčio gatvėmis ten, kur buvo Didysis getas (Lydos, Rūdininkų, Mėsinių, Ašmenos, Žemaitijos, Dysnos, Šiaulių, Ligoninės gatvėmis) ir Mažasis getas (Stiklių, Gaono, Antokolskio, Žydų gatvėmis) ir Vokiečių gatve, kuri juos skyrė, ar važiuodami link Panerių, kur dalis mūsų litvakų buvo sušaudyti, prisiminkime ir pagerbkime juos. Kaip ir tuos, kurie juos, taip pat rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo.
Gediminas Kirkilas yra Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas.
