Šis procesas jų partijoje prasidėjo dar prieš penketą metų, kai, dalyvaudami valdančiojoje, A.Kubiliaus Vyriausybę remiančioje koalicijoje, jie besąlygiškai pritarinėjo visiems konservatorių sprendimams, kad tik išsaugoti keletą „šiltų kėdžių“.
Ypač keista ir nesuprantama buvo tai, jog šiek tiek, dėl publikos, pamurmėję prieš „naktinę“ mokesčių reformą, jie pritarė mokesčių naštos pakėlimui, antikonstituciniam pensijų sumažinimui arba, kitaip sakant, bankų sukeltos krizės kaštų perkėlimui ant mažiausiai socialiai apsaugotų visuomenės narių pečių. Nors mokesčių naštos mažinimas lyg ir buvo jų pagrindinis skiriamasis, kaip dešiniosios politinės jėgos, bruožas.
Tiesa, tai gal ir suprasdami, jie vis tiek droviai kasmet ridendavo Vilniaus gatvėmis propagandinį mokesčių naštos akmenį, dar mėgindami pabrėžti, jog vis tik yra už mokesčių mažinimą.
Dar keistesnė buvo šios liberalų tarybos argumentacija nekelti savo kandidato ir remti dabartinę prezidentę, kuri dar savo kandidatūros nė neiškėlė, o jei ir kels, yra pasakiusi, jog jai jokių partijų paramos nereikia...
Jeigu šis sprendimas yra tik liberalų lyderio E.Masiulio baimės tą lyderystę prarasti išdava, tai dar – pusė bėdos. Nors jo, kaip liberalo, kurie nuolat pasisako už konkurenciją ir demokratinį pasirinkimą, tikrai nepuošia. O jei pats partijos lyderis praranda liberalumą, apserga konkurencijos partijos viduje baime, ką jau kalbėti apie visą partiją, kurią jis reprezentuoja.
Kol kas nuo konservatorių mūsų liberalai skiriasi tik tuo, kad „valstybės pamatų klibintojų“ dar nėra aiškiai įvardiję.
Tačiau net ir ši argumentacija, kuria po liberalų tarybos posėdžio jų lyderis mėgino teisinti savo kandidato nekėlimą šalies vadovo rinkimuose, labai panaši į konservatorių. Pasirodo, kažkokie populistai ir priešai „klibina valstybės pamatus“, todėl jie rems dabartinę prezidentę, kuri, kaip minėjau, apie savo dalyvavimą dar nepranešė visuomenei (nebent konservatoriams, o pastarieji, atsidėkodami už lojalumą, liberalams...).
Vis tik net ir šis argumentas silpnokas bei neįtikinantis – kodėl, pavyzdžiui, nedalyvauti rinkimuose ir jau tik antrajame ture, jei nepavyktų, paremti tą kandidatą, kuris, kaip teigia E.Masiulis, „neklibins valstybės pamatų“? Ir pagaliau, kam taip skubėti priimt sprendimą, jei dar nežinoma ar tas, jų jau paremtas, kandidatas dalyvaus? Juk bent jau liberalams, kurie nelaiko save populistais, kuo platesnės demokratijos, diskusijų ir visuomenės kuo geresnio pasirinkimo galimybė ir šių politinių vertybių esmė turėtų būti tikrai suprantama?
„Mimikrija“ – teigia enciklopediniai šaltiniai – „reiškinys, kai koks nors augalas ar gyvūnas spalva, forma, kvapu ar net elgesiu pamėgdžioja kitą rūšį ir iš to turi sau naudos“. Kokios čia naudos turi liberalai, neaišku, nebent jų lyderis. Tačiau kol kas nuo konservatorių mūsų liberalai skiriasi tik tuo, kad „valstybės pamatų klibintojų“ dar nėra aiškiai įvardiję. Laikas parodys ar mimikrijos reiškinys nėra jau galutinai pasiglemžęs ir visos šios partijos, o ne tik lyderius, nors aptariamas jų tarybos sprendimas pagrindo optimizmui nesukelia, bet gal nudžiugins konservatorius.
Gediminas Kirkilas yra Seimo pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas, LSDP atstovas
