Ir nors keletas politologų, kaip išmanydami išvedžiojo, stengdamiesi įrodyti, kad padaryta kažkokia žala, gana akivaizdu, jog jokio realesnio pagrindo jie tam neturi. Ypač po dabartinių Ukrainos vadovų elgesio Vilniuje, o dar svarbiau Kijeve, žiauriu būdu vaikant demokratiškas šalies piliečių demonstracijas, palaikančias Ukrainos europinį kelią, manau, kad jau aišku, jog tolimesnis ES ir šios šalies bendradarbiavimas bus įmanomas tik su kitokia šios šalies valdžia.
Arba, kitaip sakant, su dabartine opozicija, su kuria ir susitikome Ir kurios mitinge Kijeve dalyvavome. Beje, dar pavasarį Seimo Europos komiteto iniciatyva į Ukrainą važiavo keletas konservatorių su A.Kubiliumi priešakyje iš esmės su ta pačia parlamentinės diplomatijos misija. Tai kodėl to negali daryti nekonservatoriai?
Ir kodėl isterika kilo būtent dabar? Juk tiek A.Kubilius, tiek kiti, taip pat ir politologai, puikiausiai supranta, kas yra parlementinė diplomatija ir kiek kartų ji jau buvo naudojama, taip pat ir kažkada, ypač integracijos į ES pradžioje, ir mūsų atžvilgiu.
Kad mums stinga valdžios šakų koordinacijos, galima sutikti. Tačiau kam dar trukdyti, jei yra iniciatyva?
Kad mums stinga valdžios šakų koordinacijos, galima sutikti. Tačiau kam dar trukdyti, jei yra iniciatyva? Kaip dabar aiškėja ši iniciatyva labai reikalinga, o dar labiau bus reikalinga artimiausioje ateityje.
Keista šioje istorijoje buvo tai, kad Lietuvoje šio vizito vertinimai, tiesa, ne visų komentavusių, buvo kone identiški Rusijos žinaisklaidos komentarams... Ar demokratiškoje ES valstybėje – Lietuvoje bijomasi bendrauti su kaimyninių šalių opozicija?
Kodėl vis tik Seimo pirmininkės L.Graužinienės ir delegacijos vizitas buvo neplanuotas, kas buvo pateikinėjama kaip šio vizito trūkumas? Ogi todėl ir tai – elementaru, jog buvo neplanuotas ir netikėtas prieš pat Viršūnių susitikimą Vilniuje Ukrainos Vyriausybės sprendimas nutraukti derybas su ES. Jei to nebūtų, nebūtų ir poreikio į Kijevą vykti ir kalbėtis su jos politikais ar bent turėti informaciją, kas ten realiai vyksta. Ar tai blogai? Kur čia kokia nors žala ir kam?
Dar keistesni buvo kai kurių politologų aiškinimai, jog Seimas neturi jokių užsienio politikos funkcijų... Tai kodėl jame yra Užsienio reikalų komitetas, parlamentarų draugystės grupės ne mažiau kaip su pusšimčiu šalių? Parlamentinių asamblėjų delegacijos su NATO, su ESBO, Europos Taryba, beje, su Lenkija ir Ukraina? Seimas, tiesa, nepasirašo, tačiau ratifikuoja valstybinius susitarimus.
Parlamentinės diplomatijos funkcija itin svarbi tais atvejais, kai situacija yra neaiški, kai reikia kokių nors neįpareigojančių pokalbių ir pan. Ir ypač tuomet, kai kabinetinė diplomatija jau neveiksni. Būtent tokia situacija Ukrainoje ir buvo – ši šalis staiga atsisakė kelis metus ruošiamos Asociacijos sutarties. Parlamentinė diplomatija tuo ir skiriasi nuo kitokios – jeigu kas nors įvyksta ir ne taip, tai nereiškia oficialios šalies nuomonės. Tai ko gi čia visi susijaudino?
Parlamentinės diplomatijos funkcija itin svarbi tais atvejais, kai situacija yra neaiški, kai reikia kokių nors neįpareigojančių pokalbių.
Beje, pagrindinės Ukrainos opozinės jėgos, „Batkivščina“, „Svoboda“, „Udar“ pasipiktino tokiu Ukrainos valdžios elgesiu: „Opozicinės politikos jėgos atsiprašo ponios Loretos Graužinienės dėl tokių valdžios veiksmų. Mes reikalaujame, kad tą patį padarytų ir V.Rybakas, užsienio reikalų ministras L.Kožara ir prezidentas V.Janukovyčius“. Taigi proeuropietiškos Ukrainos politinės jėgos traktuoja šį, kažkodėl Lietuvoje puolamą vizitą, visiškai priešingai.
Santykiai tarp įvairių valdžios šakų demokratinėje visuomenėje visuomet sudėtingi, o kartais ir įtempti. Tačiau tai neturi trukdyti mums vykdyti ypač užsienio politikos, kuri pirmininkavimo metu turėtų būti (ir praktiškai buvo, išskyrus aptariamąjį atvejį) ypač solidari. Tokia buvo mums integruojantis į ES ir NATO. Taip mes kalbame savo Rytų partneriams, dalindamiesi su jais patirtimi.
Jau baigiant rašyti šias eilutes, pasirodė opozicijos lyderio A.Kubiliaus raginimas (taip pat ir man) pradėti tartis dėl situacijos Ukrainoje. Kaip sakoma, nors supratimas ateina pavėluotai, bet jau geriau, nei niekada. Tiesa sakant, šiuo paraginimu A.Kubilius ir paaiškino kilusios isterijos priežastis – pasirodo, delegacija buvo ne ta ir be konservatorių.
Gediminas Kirkilas yra Seimo pirmininko pavaduotojas ir Europos reikalų komiteto pirmininkas, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas
