Vieni dėl „ne tos koalicijos“ iškentėjo šimtą dienų, kiti dar mažiau, tačiau jiems visiems, politologams, bankų ekspertams, dešiniesiems komentatoriams jau buvo aišku, jog vėl išrinkti ne tie, ne tie ir koaliciją sudarė...
Koalicija neįtinka daugeliui – prognozuotojams, pranašams, o ypač sociologams, visiškai pramovusiems pro šalį prieš rinkimus su savo apklausomis... Kurie, nė nemirktelėję, dorai nepaaiškinę, kodėl nesugebėjo bent kiek tiksliau prognozuoti 2016 m. Seimo rinkimų, toliau „pardavinėja orą“ – neva krintančius ar kylančius reitingus, priklausomai nuo poreikių ir viešųjų ryšių užsakymų.
Tačiau valstiečių žaliųjų ir socialdemokratų koalicija sudarė Vyriausybę, priėmė biudžetą, išsaugojo įsipareigojimus gynybai, patvirtino šalies užsienio politikos tęstinumą. Ne tik Darbo kodeksas, urėdijų bei aukštojo mokslo reformos pradėtos, kaip dažniausiai mini politologai bei komentatoriai, vainikavo šią pirmąją (ir vėl, primenu, be konservatorių valdžioje) Seimo sesiją.
Priimti 287 įstatymai, 122 nutarimai, 12 kitų, o viso 421 teisės aktai. Tarp jų dominavo socialinės apsaugos projektai – užimtumo, nedarbo socialinio draudimo, ligos ir motinystės, vaiko teisių apsaugos įstatymai. Priimta visa eilė teisės aktų, skatinančių investicijas, skaidrinančių ūkinę veiklą, mokesčių surinkimą, viešuosius pirkimus. Šalies ūkis, nepaisant kelių bankinių ekspertų mėginimų užkurti diskusiją apie galimą „krizę“, ir toliau auga sparčiau nei ES vidurkis, biudžetas renkamas sėkmingai.
Taigi koalicija nuveikė ne taip jau mažai, jei žvelgi į tuos darbus be ideologizuotų, iš anksto priešiškų akinių, neva „tauta vėl ne tuos išrinko“. O dar, jei remies šiokia tokia konkrečių sprendimų analize, kas, deja, mūsų viešojoje erdvėje pasitaiko gana retai.
Tiesą sakant, ir priešingai – kelios opozicinės darbotvarkės šios sesijos metu, nepaisant triukšmingos savigyros, esą tik „mes žinom ką reikia daryti“, niekuo ypatingu, jokiais genialiais projektais nepasižymėjo. Gal tik keistokomis užsienio politikai skirtomis rezoliucijomis, kuriose greičiausiai buvo paslėptos simpatijos „orbaniško“ valdymo stiliui... Teisybės dėlei būtina pažymėti, jog užsienio politikos ir saugumo klausimais opoziciniai konservatoriai ir liberalai vis tik buvo pakankamai konstruktyvūs, kas dabartinėje geopolitinėje situacijoje yra itin svarbu.
Ko negali pasakyti apie vidaus politiką – čia visos jų pastangos buvo nukreiptos į valdančiosios daugumos skaldymą, kiršinimą intrigų bei patyčių pagalba. Kas retkarčiais ir pavykdavo, kuo ypatingai nesistebiu, turėdamas galvoje gana didelį naujų ir nepatyrusių politikų būrį koalicijoje.
Tuo tarpu ir Vyriausybės bei valdančiosios koalicijos stabilumas taip pat ir valstybės saugumo aspektu yra svarbu. Akivaizdu, jog neatsakingos intrigos bei intrigėlės, patiems nesiūlant jokios realios alternatyvos, nepuošia mūsų opozicionierių ir šiuo aspektu. Nors jie ir nuolat stengiasi pabrėžti savo įsivaizduojamą monopolį saugumo ir gynybos klausimais.
Įdomu tai, jog patiems opozicionieriams, konservatoriams ir liberalams, dėl keistokų ambicijų nepavyko net susitarti dėl opozicijos lyderio posto, kas atrodytų daug paprasčiau nei sudaryti valdančiąją koaliciją ir kas, bet kuriuo atveju, mažina ne tik pačios opozicijos konstruktyvaus veikimo galimybes. Bet ir jų gebėjimą sutarti arba, kitaip sakant, sudaryti koaliciją.
Prognozuoju, jog rudens sesijoje mėginimo skaldyti valdančiuosius intrigų pagalba dar padaugės ir štai dėl ko. Be abejo pagrindinė priežastis – artėjantys rinkimai, o pirmiausia prezidento, po kurių konservatoriai netenka prezidentūros bent jau simpatijų, jei ne paramos.
Ne ką mažiau svarbūs ir savivaldos rinkimai, kurie dešiniesiems gali būti ne itin sėkmingi, jei valdančioji koalicija sugebės pagerinti žmonių gyvenimą, išsaugoti ir dar paspartinti ekonomikos augimą. Tačiau svarbiausia – spręsti realias socialinės nelygybės problemas. Jokie ekonomikos augimai, nors tai – pagrindas, nepadės, jei vaisiais naudosis tik turtingieji, tapdami dar turtingesniais, kad ir kiek motyvuotum tai užsienio investicijų ar darbo našumo poreikiu.
Todėl socialdemokratai pasiūlys rudens sesijai paketą sprendimų socialinei atskirčiai mažinti. Tai neprieštaraus Vyriausybės programai, tačiau daugelis ten numatytų sprendimų turi būti paankstinti ir dar sustiprinti socialinės atjautos aspektu. Visų pirma, parama šeimoms, pensijų didinimas, akivaizdžiai neišvengiami progresiniai mokesčiai. Be to nesustabdysime emigracijos, nusivylimo savo šalimi, regionų nykimo ir daugelio kitų socialinių skaudulių.
Nekonservatoriška valdančioji koalicija, nors ir ginčydamasi, kas demokratijoje yra normalu, įveikė pirmąjį etapą ir turi neblogus šansus veikti toliau. Ginčų dar bus, jie tik padės surasti reikalingus sprendimus. Tai nereiškia, jog nebūsime ir toliau „krikštijami“ kritika, tikrais ar menamais skandalais bei intrigomis, kurie tik stiprės artėjant rinkimams. Tokia aplinka arba sugniuždo, arba sustiprina. Žinant, kad trečios alternatyvos nėra, būtina veikti greitai, tačiau konstruktyviai bei apgalvotai. Arba, kitaip sakant, profesionaliai.
Gediminas Kirkilas yra Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys, Seimo pirmininko pavaduotojas.
