Pasirodo, Kubilius svajoja apie Lietuvą, kuri būtų panaši į Švediją – skandinaviško gerovės valstybės modelio etaloną, kurią kone 70 metų (iki 2006 metų) beveik nepertraukiamai valdė socialdemokratai. Kaip taikliai pastebėjo mano bičiulė socialdemokratė Giedrė Purvaneckienė, „tas modelis iš esmės nekinta. Ne veltui Švedijos (ir kitų Šiaurės šalių) dešinieji yra kairesni už daugelį Lietuvos „kairiųjų““.
Todėl kolegos Kubiliaus mintys apie Lietuvos tapimą „normalia europietiška valstybe“, „europietišką konvergenciją“, Šiaurės/Baltijos integracijos kryptį man pakvipo demagogija. Nes, sprendžiant iš Lietuvos konservatorių deklaruojamos ideologijos, politinių programų, dviejų Kubiliaus vadovaujamų vyriausybių praktinės politikos ir konservatorių opozicinių iniciatyvų, jo vadovaujami konservatoriai orientuojasi tikrai ne į Švediją. Greičiau gal į Rusiją, nors suprantu, koks čia jiems būtų įžeidimas.
Ironizuodamas juokauju, kas žino, galbūt profesoriaus Vytauto Landsbergio suburta Tėvynės Sąjungos-konservatorių partija yra būtent ta, kuri jau daugiau nei 20 metų „pardavinėja“ Lietuvos valstybę piktajai pamotei Rusijai, patys su trenksmu ieškodami Rusijos agentų ir juos matydami visur, kur (ne)įmanoma, bei nuolatos skleisdami rusofobiją Lietuvos visuomenėje... Būtų kaip klasikiniame detektyve – nusikaltėlis, kankinamas kaltės jausmo ir siekdamas būti ten, kur sprendžiamas nusikaltimas, paprastai būna didžiausias aukos ar jos artimųjų guodėjas, didžiausias talkininkas, aiškinantis nusikaltimą...
Konservatoriai orientuojasi tikrai ne į Švediją. Greičiau gal į Rusiją, nors suprantu, koks čia jiems būtų įžeidimas.
Pirmiausia turiu galvoje Kubiliaus Vyriausybės antikrizinę politiką – arogantišką, nukreiptą į griežtą taupymą pirmiausia tų, kurie ir taip gyvena skurdžiausiai, sąskaita: pensininkus, vienišas motinas, neįgaliuosius, bedarbius, mažus uždirbančius. Tai buvo tikrai ne švediška ir ne socialdemokratinė politika, o priešinga – skurdo, socialinės nelygybės ir atskirties politika.
Taip pat turiu galvoje konservatorių poziciją žmogaus teisių atžvilgiu, kuri būtų jų silpniausioji vieta. Tai ir konservatorių iniciatyvos prieš lyčių lygybę ir prieš kovą su smurtu moterų atžvilgiu šeimoje, už abortų draudimą, taip pat jų homofobiškos nuostatos ir kartais beveik nacionalistinis ir jau tikrai ne švediškas ar europietiškas požiūris į tautines mažumas.
Tai ir ultra-konservatyvi jų šeimos politika, kuria demografines Lietuvos problemas siekiama spręsti, skatinant moteris kuo ilgiau auginti vaikus namuose, nedirbti ir nesiekti karjeros (o ne taip, kaip daro Švedija, kur vienas iš didžiausių gimstamumų Europoje, – per lyčių lygybę, darbo ir šeimos gyvenimo derinimo priemones abiems tėvams, veiksmingą darželių sistemą ir kt.).
Jums tai labiau primena Švediją ar Rusiją?
Sakysite, bet juk Kubilius visai ne tai turi galvoje! Jis juk kalba apie Lietuvą kaip žinių ekonomikos visuomenę, dinamišką, kurios plėtra paremta aukštosiomis technologijomis, silicio slėniais, modernaus valstybinio, politinio, akademinio elito kritine mase, aukščiausios kokybės žmogiškaisiais ištekliais.
Kaip buvęs premjeras, aš irgi esu visu šimtu procentų už aukštosiomis technologijomis paremtą Lietuvos pramonę, verslą ir visuomenę, e. valdžią, elektroninį balsavimą, skaitmenines knygas. Čia mes su Kubiliumi sutariame, tuo pagrindu konservatoriai kurį laiką rėmė mano mažumos Vyriausybę.
Tačiau noriu pabrėžti, kad, be žmogaus teisių, kurias mūsų konservatoriai priima tik selektyviai, demokratinėje valstybėje, kuri yra ir Europos Sąjungos narė, tokia sėkminga visuomenė neįmanoma. Čia ne Kinija, kuri viena iš pirmaujančių debesijos technologijose ir dėl to, kad žmogaus teisės ten nėra svarbios.
Svajojate gyventi Lietuvoje kaip Švedijoje? Visiškai pritariu G.Purvaneckienei – be socialdemokratinės politikos, lyčių lygybės, socialinės ir pajamų lygybės, stiprių profsąjungų, efektyvios socialinės saugos Švedija nebūtų tokia sėkminga, kokia ji yra dabar.
Kubiliaus vizijos realiai yra tik siekis toliau gilinti socialinę nelygybę, gilinant išsilavinimo ir intelektinę atskirtį, kai išskirtines galimybes gauna tik gabiausi, kurie vėliau ir taps valstybiniu ir kitokiu Lietuvos elitu.
Kalbant apie žmogiškuosius išteklius, laikausi nuostatos, kad mūsų žmonės yra geriausia, ką turime. Todėl pritariu Kubiliui, kad reikia investuoti į Lietuvos žmones, tai – akivaizdu, tačiau A.Kubiliaus požiūris į žmones man atrodo pernelyg elitistinis. Jam svarbiausia yra sukurti, cituoju, „valstybinio, politinio, akademinio elito kritinę masę“, „vakaruose išsilavinusių, ten įgijusių ir profesinės patirties ambicingų žmonių“, „steigti specialias stipendijas ir siųsti studijuoti gabiausius“, kad jie grįžtų į Lietuvą „čia siekti ambicingos ir sparčios karjeros, kuriant savo ir savo šalies ateitį“.
Manau, nuostabu, kai mūsų jauni žmonės mokosi užsienyje, geriausiuose pasaulio universitetuose, įgyja profesinės patirties ir grįžta į Lietuvą. Tačiau man, kaip socialdemokratui, svarbiau, kad kokybiško švietimo ir išsilavinimo galimybės, prieinamos visiems, o ne tik genijams ir privilegijuotiems, egzistuotų pačioje Lietuvoje.
Dabar gi Kubiliaus vizijos realiai yra tik siekis toliau gilinti socialinę nelygybę, gilinant išsilavinimo ir intelektinę atskirtį, kai išskirtines galimybes gauna tik gabiausi, kurie vėliau ir taps valstybiniu ir kitokiu Lietuvos elitu. Nors Kubilius rašo, cituoju: „„Pirmoji Lietuva“ ne tik turi imtis lyderystės modernios Lietuvos ambicingoje kūryboje, bet ir integruoti „antrąją Lietuvą“ su „pirmąja Lietuva“ į „vieną Lietuvą““. Tačiau tai, ko gero, tik veidmainiški žodžiai, kaip ir su noru, kad Lietuva būtų kaip Švedija...
Kubiliaus vizijoje nėra nė karto paminėta apie lygias galimybes ar apie mokymąsi visą gyvenimą, neformalų ugdymą. O išskirtinės galimybės „gabiausiems“ man primena sovietmetį. Šiandieninėje Europoje paplitusi nuostata, kad žmonės turi skirtingus gabumus, o nemažai gabumų galima išugdyti – todėl ir pasisakau pirmiausia už lygias galimybes ir kokybiško išsilavinimo prieinamumą visiems Lietuvoje. Tada tikrai turėsime sumanią visuomenę, o ne tik elitą.
Konservatorių vizijos apie modernią Lietuvą, programos, strategijos 2030, ateities scenarijai, sėkmės trajektorijos, „konservatyvios modernizacijos projektai“ čia nepadės.
Prisipažinsiu, kaip ir Kubilius, iki šiol tebepuoselėju svajonę gyventi Lietuvoje, kuri būtų tokia pat sėkminga kaip Švedija. Tačiau Švedija, kuri nėra tokia, kokią ją mato Kubilius (o ką jis nori, tą ir mato), o kokia ji yra iš tikrųjų – sukurta socialdemokratų, kur yra lygios galimybės visiems.
Sakysite, dabar Švediją valdo ne socialdemokratai? Tačiau modelį sukūrė jie, ir, dar kartą pacituosiu G.Purvaneckienę: „modelis iš esmės nekinta. Ne veltui Švedijos (ir kitų Šiaurės šalių) dešinieji yra kairesni už daugelį Lietuvos „kairiųjų““.
O gal aš tiesiog nesupratau Kubiliaus? Gal jis tiesiog nori tapti socialdemokratu?
Kita vertus, gal ir neblogai, jei konservatoriai pradeda suprasti, jog laukinio liberalizmo laikai Europoje seniai baigėsi...
Gediminas Kirkilas yra Seimo pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas, LSDP vicepirmininkas
