Tokiu konservatorių politinės kultūros lygiu, jei žodį „kultūra“ šiuo atveju apskritai tinka naudoti, galima būtų perdaug jau ir nesistebėti. Tačiau minėtos spaudos konferencijos pabaigoje dabartinis opozicijos lyderis, matyt, nesurasdamas dar griežtesnių bei tautos neatsakingumą pliekiančių argumentų paremti dabartinę šalies vadovę, kuri, kaip žinia, nuo bet kokios partijų paramos, vadinasi, ir konservatorių, atsiribojo, kirto iš peties.
Tiesa, argumentacija jau ne sykį girdėta, gana nuvalkiota, jau bent todėl, kad niekad taip ir nepasitvirtino. Pasirodo, teigia A.Kubilius, dėl Ukrainos įvykių Lietuvoje būtina užbaigti rinkimus jau pirmajame ture, nes tai esą apsaugotų Lietuvą nuo kažkokių slaptų, be abejo, tik konservatoriams žinomų, Kremliaus siekių – suprask, kad visi likę šeši kandidatai tam Kremliui tarnauja ar yra nepatikimi.
Konservatorių įprotis menkinti rinkėjus, demokratiją, pasirinkimą, diskusijas, nėra nei naujas, nei jau itin stebinantis.
Konservatorių įprotis menkinti rinkėjus, demokratiją, pasirinkimą, diskusijas, kaip jau minėjau, nėra nei naujas, nei jau itin stebinantis.
Visų jų rinkimų moto nuobodžiai vienodas – jie vieninteliai yra tikrieji šalies nepriklausomybės gynėjai bei garantai. Visi kiti oponentai – nepatikimi, tik ir laukiantys progos parsiduoti Rusijai ir pan.
Apskritai kartais susidaro įspūdis, jog konservatoriams trukdo ir pati demokratija iš principo, nes tauta, žiūrėk, ima ir išrenka ne tuos, ne-konservatorius, o tai pavojinga Lietuvos nepriklausomybei... Juk Rusija, kaip kaimynas, niekur nedingsta, ji visuomet, anot konservatorių propagandos, turi įvairiausių kėslų, nepaisant mūsų narystės NATO bei ES, net įžengus jau ir į antrąjį dešimtmetį.
Pasirėmęs šia jau gerokai naftalinu pakvipusia argumentacija, konservatorių lyderis ir siūlo Lietuvai „labai paprastą sprendimą – išsirinkti Lietuvos Respublikos Prezidentą jau gegužės 11 dieną“. Toliau, matyt, įkvėptas savo paties ryžto, tėškia – „tai būtų atsakas Kremliaus valdžiai, kuri vis dar nepraranda vilčių per rinkimus ir Lietuvoje sukelti kokias nors sumaištis“.
O ką daryti, jei išsirinkti pirmajame ture nepavyks? Ar tai reikš, kad tauta nenori duoti atsako Kremliui ir konservatoriai vėl tautą apkaltins? Tiesa, jiems, konservatoriams, tai ne naujiena... O jei, neduokdie, jau ir pirmajame ture išrinks ne tą? A.Kubilius tokios minties neturi – pirmajame ture viskas turi būti gerai, bet štai antrajame gali būti visko. Ir čia, panašu, yla iš maišo ir išlenda. Ar tik ne antro turo baimė yra tikroji šio itin nedemokratiško ir nekorektiško A.Kubiliaus pasisakymo priežastis, o ne Ukrainos įvykiai?
Nepaisant nerimą keliančių Ukrainos įvykių, nemanau, kad Lietuvos politinė darbotvarkė pagal tai turi būti koordinuojama. Jau nekalbant apie tai, kad būtų per daug optimistiška tikėtis, jog situacija aplink Ukrainą bus sureguliuota greitai. Sulauksime ir savivaldybių, ir dar Seimo rinkimų. Lietuva privalo veikti pagal savo darbotvarkę, spręsti tai, kas būtina.
Ar tik ne antro turo baimė yra tikroji šio itin nedemokratiško ir nekorektiško A.Kubiliaus pasisakymo priežastis, o ne Ukrainos įvykiai?
Realiai, ne tik patriotinėmis kalbomis, kaip konservatoriai darė savo kadencijos metu, rūpintis gynyba ir sąveika su Aljansu.
Ar prieš keletą metų Kremliaus neturėjo piktų intencijų Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių atžvilgiu, kad konservatorių ir liberalų, t.y. paties A.Kubiliaus Vyriausybė taip neatsakingai mažino krašto gynybos biudžetą ir gynybinius šalies pajėgumus, jog atsidūrėme Aljanse gėdingoje priešpaskutinėje vietoje?
Vis tik būčiau neteisus, nematydamas bent šiokios tokios konservatorių pažangos. Dar prieš keletą metų didžiausias konservatorių baubas – buvę komunistai (aišku, tik ne tie, kurie buvo ir tebėra jų partijoje).
Dabar, turint galvoje, jų remiamo kandidato praeitį, šio baubo lyg ir neliko. Ko gero, tai jau nemenka pažanga, nors vis tik demokratijos abėcėlė bei europietiškos vertybės praktikoje konservatoriams vis dar sunkiai prieinamos ar suvokiamos.
Gediminas Kirkilas yra Seimo vicepirmininkas, LSDP atstovas
