Tačiau dažniausiai nesiūlo realių sprendimo būdų arba pasiūlo neįgyvendinamus, kokius nors supaprastintus, neretai tiesiog draudimus ir pan. Arba jų įgyvendinimas padaro daug žalos ekonomikai, ūkiui, socialinei šalies raidai.
Pavyzdžiui, konservatorių primesta 90-jų pabaigoje vadinamo indėlių kompensavimo idėja keliavo per keletą Seimo rinkimų. Partijos žadėjo kompensuoti ir grąžinti. Galiausiai kelioms vyriausybėms teko ją spręsti, išnaudojant milijardus privatizacijos litų, vietoje to, kad visa tai investuoti į, pavyzdžiui, švietimą, mokslą, renovaciją ar kitur.
Dar daugiau, po kelių praleistų kadencijų opozicijoje kompensacijų iniciatoriai – konservatoriai, atsidūrę valdžioje, kaltino pirmtakus, esą nėra jokio finansinio rezervo, „pamiršdami“, jog pagal jų inicijuotus įstatymus šis rezervas ir buvo panaudotas visiškai ekonominiu bei ypač finansiniu požiūriu nepateisinamoms indėlių kompensacijoms. Kitaip sakant, konservatoriai pakliuvo į jų pačių paspęstas populizmo pinkles, tačiau mums nuo to nelengviau.
Dar vienas populistinis pažadas keliaujantis jau per kelis parlamento ir ne tik rinkimuose – sumažinti Seimo narių skaičių. Idėja, įvertinus mažėjantį šalies gyventojų skaičių, nėra neracionali, tačiau sprendimui, kaip ir dvigubos pilietybės klausimui, būtinas Konstitucijos keitimas.
Kaip žinome, pakeisti Konstitucijos dėl įvairių priežasčių nepavyksta nei Seime, nei juolab referendumo būdu. Iš tiesų reikėtų ne populistiškai žadėti, o dar ir vienas kitą kaltinti, o pamėginti pagrindinėms šalies politinėms jėgoms sutarti keisti Konstituciją, gal ne tik šiuo klausimu ir nustoti rinkimų metu klausimu spekuliuoti. Nes pažadai taip ir liks pažadais, o ir dar daugiau nuvils visuomenę.
Kas būtų, pavyzdžiui, vadinamoje profesionalų vyriausybėje krašto apsaugos ministru? Išeitų kariškis. Bet to negalima pagal NATO standartus, nes kariuomenė turi paklusti civilių kontrolei.
Tarsi nauja idėja keliama šiuose Seimo rinkimuose, nors jau skambėjo ir anksčiau – vadinama profesionalų vyriausybė. Kas tai yra, vargu ar kam nors, net ir idėjos autoriams, yra žinoma, nors patrauklu ir skamba gerai. Tiesa, politologijos mokslai teigia, jog egzistuoja politinės arba, dažniausia autoritarinėse šalyse, – technokratinės vyriausybės.
Kas būtų, pavyzdžiui, vadinamoje profesionalų vyriausybėje krašto apsaugos ministru? Išeitų kariškis. Bet to negalima pagal NATO standartus, nes kariuomenė turi paklusti civilių kontrolei. Vyriausias karinių pajėgų vadas taip pat yra civilis, politikas, Lietuvos atveju – valstybės vadovas, Prezidentas.
Net ir vidaus reikalų ministru tapęs buvęs generalinis komisaras negalėtų būti vadinamas „profesionalu“, nes Vidaus reikalų ministerija nėra vien policijos ministerija. O gal jis turėtų būti „visų galų meistras“? O vis tik kokios profesijos atstovas tuomet, kad galėtų būti vadinamas vidaus reikalų ministru – profesionalu?
Neabejotinai puiki dirva populizmui – pabėgėliai. Ką jau kai kurių rinkimuose dalyvaujančių partijų lyderiai ir daro, gąsdindami visuomenę, reikalaudami ir žadėdami jų neįsileisti ir pan. Kaip ir „kova“ su alkoholizmu. Iš tiesų siūlomi įvairūs supaprastinti sprendimai, o daugiausia draudimai, problemos nesprendžia, o ją tik įvaro į savotišką pogrindį. Nes alkoholizmo problema daug gilesnė, jos įveikimui būtina daug švietimo, kultūros, socialinių pastangų, naujų tradicijų formavimo ir t.t.
Dar viena ganėtinai paplitusių populizmo formų – rinkti parašus. Pavyzdžiui, konservatoriai neseniai rinko dėl Astravo AE pagamintos elektros energijos nepirkimo iš Baltarusijos įstatymo – esą tai sustabdys minėtos jėgainės statybas. Tik keista, kodėl lig šiol konservatoriai tokio įstatymo tiesiog nepasiūlė Seimui. Juk opozicija periodiškai turi teisę sudaryti darbotvarkę ir pateikti bet kokius projektus!?
Nekalbėsiu šiuo atveju apie pasiūlymo esmę, tačiau parašų rinkimas, akivaizdu, buvo perteklinis populistinis veiksmas, veržiantis pro atvertus vartus. Kaip ir ilgą laiką keltas vadinamas Rusijos žalos atlyginimo įstatymas, dėl kurio įvykdymo iniciatoriai – konservatoriai nė pirštu nepajudino, būdami valdžioje. Nors prieš tai entuziastingai kritikavo ypač socialdemokratus, esą jie per daug „myli Rusiją“, todėl nieko nedaro.
Populizmo partijos neišvengė ir neišvengs, neišvengia to ir senesnių demokratijų šalys ir net tokios kaip Didžioji Britanija. Brexit pavyzdys tik dar sykį paliudija kokiais pavojingais keliais gali populizmas nuvesti. Pagaliau didžioji populizmo nuodėmė yra ta, jog politika nueina ne tikrųjų, ne realių problemų sprendimo keliu. O sukelia dar daugiau problemų. Pasekmės dažniausia būna arba negatyvios, arba neprognozuojamos. Populizmo žavesys suprantamas, jo gundymai patrauklūs. Tačiau negalime nematyti ir jo skurdo – lūkesčiai sukeliami, po rinkimų viskas pamirštama.
Politikai iš tiesų turėtų išnaudoti rinkimus realiam dialogui su visuomene, nedalijant tuščių pažadų, koncentruojantis į tikrų problemų sprendimų paiešką. Ypač šiais laikais, kai pasaulio bei Europos iššūkiai daug didesni nei prieš keletą metų.
Populizmas tam tikra prasme yra ir resursų švaistymas, visuomenės nusivylimo demokratija skatinimas. Ypač tarp jaunimo, intelektualų, aktyvesnės visuomenės dalies. Kritikuoti populistines idėjas nėra lengva, pasekmės pastebimos ne iškart. Tačiau jau turėdami daugiau nei ketvirčio amžiaus moderniajame laikotarpyje demokratijos patirtį, tikiu, esame pajėgūs populizmo gundymams atsispirti.
Gediminas Kirkilas yra Seimo vicepirmininkas, Lietuvos premjeras 2006-2008 m., LSDP vicepimirninkas
