Tarp Europos tėvų – iškilusis prancūzų diplomatas ir ekonomistas Jeannas Monnet bei tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas, kurio vadovaujamoje ministerijoje dirbo ir Vilniaus Jono Basanavičiaus gatvėje augęs rašytojas Romainas Gary, kurio biografinis romanas „Aušros pažadas“, galima sakyti, prasideda būtent ten...
Unikalios Romos sutarties sukakties proga kovo 17 d. Seime vyko konferencija „60 metų Romos sutarčiai: nauja pradžia Europai“, kurioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas penkiems ES ateities scenarijams, kuriuos neseniai pristatė Europos Komisijos Prezidentas Jeanne'as-Claude'as Junckeris: 1) „ta pačia kryptimi“, 2) „nieko, išskyrus bendrą rinką“, 3) „tie, kurie nori daryti daugiau, daro daugiau“, 4) „daryti mažiau, bet efektyviau“, 5) „daryti kur kas daugiau kartu“.
Šiandien net tarp euro entuziastų, sakyčiau, madinga būti bent mažyčiu euroskeptiku: būtinai kritišku dėl ES migrantų politikos ar daugiakultūriškumo tradicijos, šiek tiek skeptišku ir galbūt neigiamai nusiteikusiu „Europos ateities“ atžvilgiu, gal šiek tiek ironišku dėl pačios Europos Sąjungos, kaip organizacijos, veikimo mechanizmo.
Daugelis nusiteikę pesimistiškai ir kritiškai dėl to, kuo Europos Sąjunga tapo šiandien ir kuo ji gali virsti ar kas gali iš jos likti rytoj. Ne tik politikai, bet ir pasaulio žiniasklaida. „The Guardian“ baiminasi, kad dėl „Brexito“ visos ES ateitis atsiduria dideliame pavojuje. „The Economist“ nerimauja dėl to, kad ES lyderės išlieka neapsisprendusios dėl Europos ateities vizijos. „The New York Times“ priekaištauja ES dėl nesugebėjimo spręsti tokių esminių problemų kaip užsitęsusi ekonominė stagnacija ar milžiniškas jaunimo nedarbas, ar dėl to, kad per tuos dešimtmečius ES vis tiek nepavyko pakankamai suartinti Europos visuomenių...
Ar įmanoma tokiame vyraujančio euro pesimizmo kontekste būti kritiškiems, bet pozityviems ir optimistams? Esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad taip. Negana to, tai yra labai svarbu. Šiandien galima drąsiai kritikuoti (ir tai tapo labai populiaru) tai, kuo šiandien tapo ES. Be abejonės, kritikuoti, kad ji nesusitvarko su daugybę problemų, galima, juk niekas nedraudžia, netgi tiesiog juoktis ir šaipytis iš ES nesėkmių.
Mano giliu įsitikinimu, nemaža dalis to perdėto kritiškumo ir net negatyvumo tebekyla iš per didelio komforto – (nepaisant visko) taikos, stabilumo ir saugumo – jausmo, kurį Europos integracijos projekte dalyvaujančių valstybių elitams ir visuomenėms tebeteikia Europos Sąjunga. Senbuvės narės tiek priprato prie ES, kad laiko ją ir tai, ką ji garantuoja, savaime suprantamu dalyku. (Kaip bebūtų paradoksalu, manau, Didžioji Britanija irgi išstoja dėl to komforto, nes gali sau tai leisti). Naujokės, kaip pokomunistinės valstybės, kurias įstojimas į Sąjungą 2004–2006 metais išvadavo iš daugybės istorinių kompleksų, tiek spėjo priprasti prie ES, kad ją ir tai, ką ji garantuoja, jau irgi laiko duotybe.
Už Europos Ekonominę Bendriją esu vyresnis keleriais metais, bet esu vienmetis su Europos anglių ir plieno bendrija, įkurta 1951 metais Paryžiuje. Jos pirminis siekis buvo suartinti pirmiausia Vakarų Vokietiją ir Prancūziją, jų pramonės šakas, ypač karines, kad būtų pašalinta bet kokia karo įsiplieskimo tarp dviejų Antrojo pasaulinio karo priešininkių galimybė. Fundamentalūs Romos sutarties tikslai buvo panašūs: Europos valstybių ekonomikos atkūrimas, karo prevencija ir ilgalaikės taikos užtikrinimas.
Jau prasidėjusio Šaltojo karo kontekste nuo pat pradžių akivaizdžiai sėkmingo Europos integracijos projekto sukūrimas Antrojo pasaulinio karo vis dar nualintoje Europoje, fizinio ir emocinio skausmo, skurdo ir kitų nelaimių iškankintose europiečių širdyse buvo tikras stebuklas, suteikęs žmonėms taiką ir galimybę pradėti normalų ir sotų gyvenimą demokratinėse visuomenėse.
Per kelias kartas tai virto tiesiog kasdienybe ir savaime suprantamu dalyku: taika, stabilumas, saugumas (netgi nepaisant „Islamo valstybės“ ir kitų tarptautinio terorizmo grėsmių, Europa išlieka palyginti saugi vieta gyventi), gerovė, lygios galimybės... Tas komfortas...
Europos Sąjunga šiandien netapo tuščiu ir pasmerktu pražūčiai projektu. Jis iki šiol garantuoja europiečiams labai daug, ne pirmą kartą pasikartosiu – taiką, stabilumą, saugumą. Taip, su kariniu ir atgrasomuoju NATO užnugariu, bet NATO užnugaris demokratinei Europai buvo garantuotas nuo 1949 metų, visada, ir pačiais geriausiais ES laikais.
Dažnai tiesiog pamirštamas Europos Sąjungos sukūrimo pagrindas, padėtas Romos sutartyje – išvengti karo ir užtikrinti ilgalaikę taiką, ir, pabrėšiu, sėkmingai sukurtas ir išlaikomas. ES iki šiol tebetarnauja taikos tikslui. Tai dažnai pamiršta ES kritikai, nors taika ir pati Europos Sąjunga neturi būti laikoma savaime suprantamu dalyku ar duotybe.
Mes Lietuvoje nerimaujame dėl Rusijos grėsmės. Mes nežinome ateities. Nežinome, ar naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas tikrai laikysis jau duotų saugumo pažadų Lenkijai ir Baltijos valstybėms. Mes dar nežinome ir Europos Sąjungos ateities scenarijaus.
Tai, kas tikrai nekelia jokių abejonių, yra tai, kad Europos Sąjunga neišvengiamai toliau keisis ir keisis taip, kaip sunku numatyti ar prognozuoti, nepaisant to, koks scenarijus bus galiausiai pasirinktas. Po „Brexito“, kurį, kaip prognozavau dar vasarį, lengvai ir greitai palaimino Jungtinės Karalystės (JK) Bendruomenių ir Lordų rūmai, Europos Sąjungoje įvyks tas lūžis it really happens (tai vis dėlto vyksta), kuris ir pasmerks ES tiems tolimesniems pokyčiams. Tiesą sakant, su JK premjerės Theresos May ryžtu, toks jausmas, kad tas lūžis jau įvyko...
Tačiau tikrai nebūtinai tokiems dramatiškiems pokyčiams, kokius įsivaizduoja nuoširdūs euro skeptikai ar melancholiškai nusiteikę euro entuziastai. Manau, staigaus domino efekto nebus: įgalinus dabar jau Lisabonos sutarties (kurią turėjau didelės garbės pasirašyti kartu su Prezidentu Valdu Adamkumi 2007 m. gruodžio 13 d. Portugalijos sostinėje) 50 straipsnio dėl pasitraukimo iš ES veikimą, prie ES išėjimo tikrai nesusispies Nyderlandai, Lenkija, Vengrija ar Prancūzija. Tai, beje, įrodo ir ES palankūs rinkimų Nyderlanduose rezultatai.
Netikėtumų bus daug. Vis dėlto istorija mus moko, kad Europos Sąjunga neturėtų žlugti greitai. Ji pasikeis, pavirs į kitokios prigimties Europos valstybių organizaciją, gal integracija joje taps įvairesnė ir skirtingo laipsnio, gal daugiausia saugumo sumetimais sustiprės regioninė integracija tarp geopolitiškai artimų valstybių, bet ES tikrai nesubyrės vienu ypu kaip kortų namelis. Nesvarbu, koks sprendimas dėl ES scenarijaus bus priimtas, politinė praktika ir realybė turės savo variacijų...
Kai 1957 m. kovo 25 d. šešių Europos valstybių vadovai Romoje turėjo pasirašyti Europos Ekonominę Bendriją įsteigiančią sutartį, vėlavo pačios sutarties teksto spausdinimo darbai. Signatarams pasirašyti buvo pateikti dokumentai, kuriuos sudarė tik gatavi tituliniai viršeliai ir parašams skirti puslapiai, o sutarties dokumentų viduryje buvo tik tušti lapai...
Tačiau Romos sutartis nebuvo tuščia, ir jos signatarai – Prancūzijos Christianas Pineau ir Maurice'as Faure, Vakarų Vokietijos Konradas Adenaueris ir Walteris Hallsteinas, Italijos Antonio Segni ir Gaetano Martino, Belgijos Paulas-Henris Spaakas ir Jeanas-Charles'as Snoy et d'Oppuers, Nyderlandų Josephas Lunsas ir J. Linthorstas Homanas, Liuksemburgo Josephas Bechas ir Lamber'tas Schausas – de facto nepasirašė tuščios sutarties.
Kad ir koks ES ateities scenarijus bus pasirinktas, vienas iš penkių ar kompromisinis, nuoširdžiai tikiu, kad tai bus kaip naujas taikos ir gerovės Europai ir europiečiams pažadas.
O Romos sutartyje taikos ir gerovės pažadas buvo. Artėjant Romos sutarties 60-mečiui, nepamirškime, kad Europos Sąjunga iki šiol šio pažado laikosi. Nepaisant „Brexito“ (ir juo labiau dėl jo).
Galiausiai, nepaisant viso nepasitenkinimo ir nepaliaujamų kritikos strėlių, turime pripažinti, kad daugeliui valstybių, kurios dar yra likusios už ES sienų, Europos Sąjunga tebeišlieka labai patraukus projektas.
Per šiemetinį tradicinį Sniego susitikimą Trakuose sausio viduryje Gruzijos užsienio reikalų ministras Mikheilas Džanelidzė man kalbėjo, kad Gruzijai tapti Europos Sąjungos nare yra ypatingai siektinas dalykas, ir Gruzija savotiškai pavydi Lietuvai šios narystės. Panašiai galvoja ir Ukrainos, ir Albanijos, ir Makedonijos, Turkijos ir net Baltarusijos lyderiai.
Nepamirškime to. Ir tikėkime, kad tas naujas ES taikos ir gerovės pažadas išsipildys ir ateityje, kaip kad išsipildė tas Romaino Gary aušros pažadas ir tas, duotas Europai Romos sutartimi 1957 m. kovo 25 d. po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje. Nepamirškime ir tikėkime tuo.
Gediminas Kirkilas yra Seimo ir LSDP vicepirmininkas, Lietuvos premjeras (2006–2008).
