Pastarosios nekenčia oligarchai, kuriems laisvas, nuo jų nepriklausantis žmogus yra kliūtis. Nepakenčia ir varguoliai, nes pavydėti oligarchui jie net svajonėse nedrįsta, o savarankiškam žmogui gali. Savo ruožtu oligarchai mėgstą skurdžius, nes gali jiems numesti skatiką ir susilaukti šlovinimo.
Nemėgstama vidurinė klasė yra stiprios nacionalinės valstybės atrama, nes skurstantieji atsisako savo teisių dėl nors kiek geresnio gyvenimo, o oligarchams valstybės nelabai reikia, nes teisingumą, švietimą, sveikatos apsaugą jie gali nusipirkti. Tik vidurinei klasei svarbi stipri, galinti apginti jos interesus valstybė, kuri visų pirma, turėtų priversti turtinguosius dalyvauti viešųjų reikmių apmokėjime.
Tenka pripažinti, oligarchijai gerai sekasi tvarkyti savo reikalus, išsisukti nuo mokesčių visuomenei. Ekonomistas T. Piketty rašo, kad viena tūkstantoji žemės gyventojų dalis valdo 20% pasaulinio turto, o po trisdešimt metų ši grupė valdys 60% pasaulinio turto. Jis siūlo 1 proc. didesnius mokesčius turtui viršiančiam 1 milijoną eurų bei 10 proc. didesnius mokesčius turtui viršijančiam 1 milijardą eurų ir skaičiavimais pagrindžia įrodymus, kad toks perskirstymas išspręstų daugelį šiuolaikinės visuomenės problemų.
Lietuviai gyvena ne Mėnulyje, todėl nestebina, kad Lietuvoje vidurinioji klasė neskaitlinga ir neįtakinga. Tačiau šiandieną mokytojas, bibliotekininkė, smulkus ūkininkas savo mokesčiais išlaiko valstybę ir remia skurstančius. Nors Lietuva bendru vidaus produktu (vienam gyventojui) nežymiai lenkia Lenkija ar Latvija, atlyginimai Lietuvoje mažesni. Nors Lietuvoje BVP yra 75-80 proc. Europos Sąjungos vidurkio, tačiau atlyginimai tesudaro 42-45 proc. ES atlyginimų vidurkio.
Valdžiai akivaizdžiai neparankūs skaičiai, nes juos žinančius vis sunkiau įtikinėti – dirbkite daugiau ir kada nors gyvensit geriau. Juolab, kad įkyrus pilietis gali paklausti kuo skiriasi darbo vieta vokiškame ir lietuviškame „Lidle“ - kasos aparatas toks pat, prekes gal net brangesnės Lietuvoje, o atlyginimai mažesni bent aštuonis kartus.
Oligarchiją aptarnaujantiems politikams tenka ką nors sugalvoti, kad šiam piliečiui atsakyti. Ir jie tai išradingai padarė. Nuo sausio 1 dienos įsigaliojo mokesčių pakeitimai, skambiai pavadinti reforma, tarsi padidina algas trečdaliu ir tokiu būdu sumažina neatitikimą tarp BVP ir atlyginimų. Dabar jau bus keblu klausti kas pasiima trečdalis galimos algos. Kad ji ir toliau „dings“ valdžiai nesvarbu. Ji tiesiog perskirstė mokesčius - darbdavio mokesčius priskyrė darbuotojui ir pagerino statistiką. Be to paskelbė įspūdingą šūkį – milijardas milijonui.
Klausimėlis: „Kaip tas milijardas bus padalintas?“ Visi skaičiavimai labai painūs, bet juos suapvalinus tampa labai paprasti. Vargstantis už 500 eurų šiais metais gaus 5 proc. daugiau, o po trijų metų 10 proc. daugiau. Panašu, kad jis vargs kiek mažiau, bet vidurinei klasei vis vien nepriklausys.
Apibudinti vidurinę klasė pagal pajamas nėra lengva, nes priklausymą jai rodo ne tik pajamų vidurkis, bet ir išsilavinimas, gyvenimo būdas. Galima ją apibudinti pagal BNL (bendros nacionalinės laimės) indekso matavimus, kuria rodo, kad kai pasiekiamas išsivysčiusių šalių pajamų vidurkis, tolesnis pajamų augimas šio indekso esmingai nebekeičia. Toks požiūris leistų kalbėti apie žmones gaunančius 2000 eurų atlyginimą. Kai kam ši suma neatrodys vidurinės klasės pajamas atitinkančia suma, tačiau neturėtume pamiršti, kad gyvename ES, kur panašus atlyginimas ir apibudina vidurinės klasės pajamas. Po lietuviškos „reformos“ jos atstovų atlyginimai išaugs apie pusę procento.
Daug kas pasakys – taip ir reikia, visų pirma pasirūpinkim skurstančiais. Ir pamirš turtinguosius. O jie tikrai gali pasidžiaugti. Jei kas uždirba 10000 jo atlyginimas „reformos“ dėka padidės 8 - 9 procentais. Taip nutiks, nes „varguoliui“ ir vidurinės klasės atstovui atlyginimai labiausiai didės dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio kitimo, o „turtingajam“ ir dėl mokesčių „Sodrai“ pokyčių.
Taigi gudragalvių (ar gandragalvių) politikų dėka oligarchija 3:0 laimi prieš Lietuvą. Pirma – sutvarkė statistiką ir galės girtis, kad atlyginimai Lietuvoje panašūs į atlyginimus ES. Antra - pamalonino skurstančius, bet neleido jiems pereiti į vidurinę klasę, kuriai kaip visada teks apmokėti valdžios išdaigas. Trečia – dar šiek tiek pradžiugino ir save.
Suprantama, apie laimės ekonomiką, stiprią valstybę, gausią vidurinę klasę ir panašius dalykus mokestinės „reformos“ kūrėjai nei neužsiminė.
Gediminas Navaitis yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius.
