 |
Dabar demokratinį pasaulį smaginame naujais „rytietiškais“ skandalais: valdančiųjų politikų FNTT pareigūnams tėkštu politiniu nepasitikėjimu (prisipažinimu įtakojus teisėsaugą), partinio ministro ir mažesniojo koalicijos partnerio ”užsibarikadavimu” Lietuvos vyriausybėje, taip pat naujais politiniais nepasitikėjimo teismine valdžia pareiškimais, raginančiais teisingumo ieškoti „gatvėse“.
Paskutinį kartą ministras iš Vyriausybės per jėgą buvo varomas lygiai prieš 20 metų, kai dar neturėjome parlamentinės Respublikos Konstitucijos su vakarietiška Kabineto (kaip politinės komandos) samprata. Sovietmetį primenantis dabartinis skandalas, kai koalicijos partneris laikosi įsitvėręs valdžios krėslo, nepaisant Vyriausybės vadovo viešai skelto politinio antausio, nubloškė šalies parlamentinę demokratiją į tolimą praeitį, paliekant pilečiams nemalonų įspūdį, jog ministrai laikosi įsikibę pelningų postų.
Libcentristų priešrinkimiminis žaidimas iš Konstitucijos ir vakarietiškų tradicijų galiojimo padarė nemenką žalą Lietuvos įvaizdžiui ir piliečių pasitikėjimui šalies politinėmis institucijomis.
Dėl asmeninių savybių neturiu nei menkiausio priekaišto p. Raimondui Palaičiui, kurį pažįstu, kaip rimtą politiką ir, manau, sąžiningą žmogų. Tačiau sunku patikėti, kad liberalų politikai nebūtų suipažinę su galiojančia Konstitucija ir 1998 metų Konstitucinio teismo detaliu vakarietiškos parlamentinės Respublikos valdžios santykių išaiškinimu, kaip ministrai yra tiesiogiai pavaldūs premjerui ir turi turėti būtent jo, o ne Prezidento (kuris gali atstovauti ir visiškai priešingą politinę jėgą) pasitikėjimą.
Libcentristų priešrinkimiminis žaidimas iš Konstitucijos ir vakarietiškų tradicijų galiojimo padarė nemenką žalą Lietuvos įvaizdžiui ir piliečių pasitikėjimui šalies politinėmis institucijomis.
Tos žalos nemažina populiarios Prezidentės parama, kuri panaudota deja ne valstybės interesų naudai. Nepasirašydama ministro atleidimo teikimo, kuris suprantamas labiau kaip mandagumo aktas, Prezidentė, įstatymams nenusikalto, bet sukėlė valstybės valdyme sumaištį. Respublikos Prezidentė gali reikšti pasitenkinimą ar nepasitenkinimą ministru ar net siūlyti premjerui atsisitatydinti, bet vyriausybės ir jos narių likimą iš esmės gali spręsti tik Seimas, nes tik jo daugumos, o ne Prezidento nepasitikėjimas sukelia teisines pasekmes.
Jei norime kitokios – prezidentinės – valdymo formos, tada keiskime Konstituciją ir šalies Prezidentui numatykime vyriausybės vadovo pareigas, kurias prezidentūra de facto jau periminėja. Kai dabar nebeaišku, kas konkrečiai valdo valstybės finansus, energetiką ar teisėtvarką, ar reikia stebėtis tuo, kad dabartiniai šalies vadovai ir ministrai nebeatsako už nieką, o vykdomosios ir teisėsaugos institucijos nebekreipia jokio dėmesio į visuomenę.
Politikams gerai žinoma, jog susikirtus ministrui ir Kabineto vadovui, demokratinėjė Europoje atsistatydinimo pareiškimą „deda“ ministras, nelaukdamas jokio formalaus teikimo (apie kurį paprastai net nekalbama). Jei koalicijos partneris mano, jog jo ministras yra teisus, jis nedelsiant traukiasi iš valdančiosios koalicijos. Jei kyla abejonės dėl parlamento pasitikėjimo Vyriausybe, jos vadovas skuba pasitikrinti ar tebeturi daugumos palaikymą, prireikus, prisitraukia naujus politinius partnerius ar atsisitatydina.
Tačiau šalies politikai sugebėjo ir čia paminti demokratines tradicijas. Prezidentei ir libcentristų vadovams pareiškus, kad ministras teisingai atleido FNTT vadovus, iš vyriausybės pasitraukė ne koalicijos partneris, bet „teisusis“ ministras, nors kažin ar kas bepasitiki liberalų politiniu lojalumu ir tokios susipriešinusios koalicijos veiksmingumu.
Teisėsaugos institucijų šališkumą ypač jautriai vertina investuotojai, kurie nelinkę nuosavą turtą laikyti ten, kur politikai ir jų remiamamos interesų grupės kontroliuoja teisėsaugą. Todėl politiko – Vidaus reikalų ministro – pareikštas teisinės valstybės pamatus griaunantis politinis nepasitikėjimas FNTT vadovams, pažeidžia ne tik demokratiją, bet ir sukelia materialinę žalą. Ministras visiškai susipainiojo, kai politinio pasitikėjimo institutą pritaikė ne sau (kai derėjo laiku atsistatydinti), bet teisėsaugos pareigūnams, kuriems netaikomas asmeninio ar politinio pasitikėjimo statusas.
Tenka pripažinti, kad šalies valdyme įsigali nekonstituciniai politiniai santykiai, paremti nelegalia „reitingų konstitucija“ su stipresniojo teise. Stebiuosi, kad tokią „reitinginę“ santvarką pradeda išpažinti net kai kurie politologai, kurie, tikiuosi, bent jau studentams teisinius santykius tarp Prezidento, Vyriausybės ir Seimo dėsto vadovaudamiesi vadovėliais apie parlamentinės Respublikos valdymo formą, o ne prezidentų ir premjerų populiarumu.
Žinoma, silpnos parlamentinės daugumos Vyriausybei patogiau veikti, kai turi Prezidento paramą. Bet Vakarų Europoje dažnai Prezidentas atstovauja kitai politinei jėgai, kuri konkuruoja su Vyriausybe. Kaip rodo patirtis, Prezidento paramos neturinti Vyriausybė dažnai efektyviau veikia, nes jaučia didesnį pilietinį spaudimą, o ir abu šalies vadovai tada yra priversti atsakingiau elgtis. Vyriausybė gali siekti Prezidento, ypač jei jis turi aukštą visuomenės pasitikėjimą, palaikymo, bet tai negali būti panaudota vengimui asmeninės ir politinės atsakomybės už deramą savo konkrečių pareigų atlikimą.
Lietuvos valstybei didelę žalą daro valdančiųjų politikų nauji priešrinkiminiai pareiškimai apie nepasitikėjimą šalies teismine valdžia, lyg ją „taisyti“ privalėtų realių svertų neturinti opozicija ar „gatvių“ politikai, kuriuos labai lengvai nusipirktų pavojingos nusikalstamos grupuotės.
Teisminė valdžia atspindi pilietinės visuomenės lygį, kuriuo deja dar smarkiai atsiliekame nuo ES senbuvių. Teismuose, ypač žemesniuose, į kuriuos ne taip parasta prisišaukti aukštos kompetencijos sąžiningus teisininkus (jie dažnai mieliau renkasi daug geriau apmokamą advokatų darbą), dar trūksta teisingumo. Bet korupcijos jose nėra daugiau nei politikų kontroliuojamoje vykdomojoje valdžioje.
Žinoma, šalies politiniuose sluoksniuose dar madinga savanaudiškai ”minkyti” pavienius teisėjus ir prokurorus. Sunku nepastebėti ir pavojingų bandymų siekti ”kontroliuojamos teisėsaugos”, kuri liudija apie demokratijos stoką.
Galima ir būtina plėsti teismų savivaldą ir jų griežtesnę teisinę priežiūrą. Tačiau sisteminius įstatymų pakeitimus gali padaryti tik valdantieji, kurių dalis, atrodo, iki šiol nesuvokia, kad yra valdžioje ir už ją patys atsako.
Šalies valdyme nepaisymas pamatinių įstatymų tolygu politiniam žaidimui be taisyklių. Nebūna idealių teisėjų ir komerciniame sporte. Teisėjas gali ”nepastebėti” ranka liesto futbolo kamuolio, bet jei aukštą reitingą turinčiai komandai teisėjas futbole leistų žaisti rankomis, o krepšinį - kojomis, be pamatinių taisyklių toks sportas žlugtų.
Matyt, kai kuriems šalies politikams demokratija dar per sunki našta. Bet šiame pasaulyje klesti tik demokratinės ir nekorumpuotos valstybės. Geresnės duonos ieškantys emigrantai taip pat traukia į demokratines teisines valstybes, o ne į rytinius kraštus, kur galioja stipresniojo teisė.
G.Vagnorius yra Krikščionių partijos pirmininkas.
