 |
Pasaulio privačių investuotojų akivaizdus abejingumas VAE tik patvirtina ekspertinius vertinimus, jog čia nepavyks gaminti pigesnės, nei rinkos kaina elektros energijos. Net komerciniai bankai nelinkę skolinti pinigų, nes neįžvelgia šiame projekte investicinės grąžos. Kaip neseniai pripažino Energetikos ministras, nelikus Lenkijos ir kitų realių partnerių, šalies mokesčių mokėtojams ji kainuotų 12 milijardų litų. Vyriausybės vadovas balandžio 19 dieną Seime kalbėdamas apie šį ketinimą skolintis, pareiškė, kad „gali būti ir didesnė dalis“...
Jei VAE įmanoma būtų pagaminti ir parduoti šiam specifiniam regionui konkurencingą elektros energiją, prie šio projekto jau seniai rikiuotųsi daugybė privačių investuotojų, kurie, paprastai, veržiasi prie stambių energetinių projektų. Tačiau per 5 metus neatsirado nei vieno privataus investuotojo, kuris įžvelgtų VAE ekonominį patrauklumą.
Puiku būtų, jei garsi „Hitachi“ kompanija taptų strateginiu VAE investuotoju, prisiimančiu finansinę naštą ir riziką. Bet Lietuvos projekte ji dalyvauja tik kaip reaktoriaus pardavėja, kuriai žadamas ne tik pelningas užsakymas, bet ir koncesijos privilegija ar net priedas akcijomis, neužsitraukiant realios finansinės naštos.
Šalies administracija nuostolingą VAE projektą bando pateisinti išaugusiu rusiškos elektros energijos importu. Nutylima, jog suvartojamos elektros dalis iš Rusijos siekia 70 procentų dėl to, kad menkai panaudojama Elektrėnų elektrinė, kurioje elektros energija gaminama aukštesne nei rinkos kaina. Dabar be darbo stovi „brangi“ Elektrėnų jėgainė, į „bedarbių“ sąrašą, deja, patektų ir astronomines lėšas (nedidelei valstybei) kainavusi nekonkurencinga VAE. Nebent pažeidžiant Europos Sąjungos taisykles, šalies vartotojai būtų „pririšti“ prie VAE, įpareigojant jai primokėti po 8-12 cnt/kwh.
Jei 1999 metais nebūtų sustabdytas pilnavertis elektros energijos tilto per Lenkiją projektas ir 10 metų nebūtų vilkinta elektros tinklų jungtis su Švedija, Rusijos vieningoji energetinė sistema jau seniai nebediktuotų Lietuvai elektros kainų ir tiekimo sąlygų. Šalies energetinei nepriklausomybei – pigesnei elektrai ir dujoms – reikalingos elektros energijos ir dujų tinklų jungtys su Šiaurės ir Vakarų Europa, o ne brangi nekonkurencinga elektrinė, kuri dešimtmečiams atitrauktų lėšas nuo šalies strateginių energetinių objektų.
Lietuvos ir kitų Baltijos šalių energetines sistemas būtina pagaliau atskirti nuo Rusijos monopolijos. Tačiau Baltijos valstybių elektros sistemų sėkmingam sinchronizavimui su kontinentine Europa, vėlgi reikalingos veiksmingos elektros tinklų jungtys. Vieno galingo (1350 MW) reaktoriaus jėgainė, kuriai iš užsienio prireiktų didžiulės rezervinės galios, šalies energetinę sistemą dar labiau pririštų prie Rytų monopolisto. Be kita ko, tokia nekonkurencinga VAE sustiprintų kaimynų politines ambicijas Lietuvos pašonėje paleisti nepakankamai saugias, bet pigesnes (ir kaip ten įprasta, dotuojamas) rusiškas atomines elektrines.
Ar protinga mokesčių mokėtojams užkrauti milžiniškos skolos kuprą vien tam, kad pastatytume brangesnę (nei galima įsigyti rinkoje) elektrą gaminančią jėgainę? Dešimtadalį VAE projekto sumos panaudojusi, kaip vyriausybės programoje buvo žadėta, biokuru kūrenamų katilinių šalies miestuose įrengimui, šalies valdžia gyventojams trečdaliu atpigintų šildymą, kuris jau tampa sunkiai pakeliama našta ir vidutines pajamas gaunantiems vartotojams, taip pat ženkliai sumažintų rusiškų dujų vartojimą.
Oponentų ekonominius argumentus VAE statybos iniciatoriai bando atremti klaidinimais, esą šiam projektui priešinasi Rusija, kuri tikrovėje dėl jo nejaučia jokios konkurencijos. Brangesnę energiją gaminanti jėgainė tik palengvintų dabartiniams tiekėjams iš šalies gyventojų pagriebti už elektrą dar didesnius monopolinius antkainius.
Elektros generacijos pajėgumus turime laipsniškai didinti ekonomiškai pamatuotais projektais, o ne veržti valstybei finansinę kilpą, ypač šiuo kritiniu laikotarpiu.
Dabartinei vyriausybei nederėtų užsimiršti, jog ji per keletą metų valstybės skolą išaugino nuo 17 iki 44 milijardų litų. Per trumpą laiką ji pasiskolino 1,5 karto daugiau, nei visos ankstesnės vyriausybės per du dešimtmečius...
Ar ne laikas sustoti – jau prisiskolinta 27 mlrd. litų? Jeigu už nekonkurencingą VAE dar bus prisiimta įsipareigojimų už 12 ar 15 mlrd. litų („valdiškuose“ objektuose sąmatos paprastai išauga), tai bendra šios Vyriausybės užkrauta skolų kupra siektų net 40 milijardų litų, kuri stumtų Lietuvą į ES finansinį ir ekonominį užribį.
Tikiuosi, jog šalies vadovybė nepristigs atsakingo valstybinio požiūrio, nepasiduos stambių užsakymų pagundai su nuostata „po mūsų – nors ir tvanas“, kurio jau naudojasi kai kurių savivaldybių politikai, lyg turtuoliai „šeichai“, už šimtus milijonų litų skolon statydami žinomai nuostolingas gigantiškas sporto ar pramogų arenas.
Dirbant vyriausybėje ne kartą teko stabdyti gudrius stambių kompanijų bandymus įpainioti jaunos valstybės mažiau patyrusias valstybines institucijas į išankstinius finansinius įsipareigojimus, kurie vėliau garantuotų geidžiamą valstybinį užsakymą. Deja, dabartiniai Energetikos ministerijos vadovai, atrodo, patys lenda į tokį nesąžiningą gudravimą, ketindami dar šiais metais pradėti paruošiamuosius VAE darbus už šimtus milijonų litų sutarčiai, dėl kurios galutinai apsispręsti planuojama 2015 metais...
Jei neketinama nusikalsti, Vyriausybei iki galutinio sprendimo nederėtų užkrauti šalies mokesčių mokėtojams jokios finansinės naštos ar įsipareigojimų. Jei siekiama dabar pradėti paruošiamuosius darbus, ji privalėtų nedelsiant gauti Seimo pritarimą taip, kaip reikalauja galiojanti Konstitucija ir įstatymai. Be galutinės sutarties išleidusi milijardą litų, ji 2015 metais iš įstatymo leidėjo atimtų realią sprendimo teisę, nes neįmanoma būtų „nurašyti“ jau padarytų didžiulių išlaidų ar be naujų nuostolių atšaukti prisiimtus įsipareigojimus.
Žinoma, užsienio partnerius ir interesų grupes vilioja milžiniški pelningi valstybės užsakymai. Kai kurie iš jų, energetinius monstrus įpratę statyti didelėse turtingose valstybėse, net neįsivaizduoja, jog VAE Lietuvai kainuotų vienų metų valstybės biudžetą ir jos ekonominė nesėkmė mažai valstybei sukeltų ilgalaikius pavojingus padarinius.
„Valdiškos“ VAE statyba deja kvepia XXI amžiaus finansine avantiūra. Derėtų atsakingiau įvertinti šį milžinišką projektą ir apsisaugoti nuo galimos finansinės nelaimės.
