Kas laimi, kam daugiausia skiriame savo balsų šiais laikais? Regis, strimgalviais lekiančiame, kūliais per santvarkas, epochas, paradigmas besivartančiame ir išlikimo klausimus sprendžiančiame pasaulyje, šiųmetėje Eurovizijoje laimėjo tapatybės paieškų temos. Asmeninės tapatybės, socialinės tapatybės, pilietinės ir valstybinės tapatybės, kurią permąstėm iš naujo visi po jos sekusiuose sekmadienio rinkimuose.
Gretinu įvykius, nes jie kelia tuos pačius klausimus. Kiek mano lytis, tautybė, pilietybė apsprendžia mano asmenybę? Ar ji dar telpa į nusistovėjusią klasikinę sampratą, ar mano savivoka, mano sprendimai vis dar mano paties, ar primesti propagandos ar programavimo? Besikeičiančios realijos keičia ir mus ir iš naujo kelia poreikį permastyti savo tapatybę, apsibrėžti ribas tarp manęs ir kito, tarp savo ir svetimo, tarp sukurto, intuityviai išjausto ir paveikto. Kuo tos išorės jėgos stipresnės ir agresyvesnės, tuo labiau tapatybės išsigryninimo klausimas tampa egzistenciniu asmenybės išlikimo klausimu.
Globaliame pasaulyje ir jo globaliuose įvykiuose lengva pasimesti, kas esi, kur eini, į ką remiesi, netgi kiek tikra tai, ką girdi, matai ir jauti.
Globaliame pasaulyje ir jo globaliuose įvykiuose lengva pasimesti, kas esi, kur eini, į ką remiesi, netgi kiek tikra tai, ką girdi, matai ir jauti.
Viena vertus, matome, kad visad laimi tai, kas aukščiau visų skirtumų – universalios, globaliai vienodai suvokiamos vertybės – taikos, ramybės, saugumo, pagarbos kitoniškumui. Mus visus, nepriklausomai nuo pažiūrų ir ideologijų, net barikadų pusių, jaudina teisybės, skriaudos, kenčiančių žmonių temos, už jas balsuojame širdimi, jausdami šiurpą nueinant kūnu.
Bet universalumas, globalumas – dvipusė moneta, kiekvienas pasirenka savo pusę. Jis – ir jungiantis, ir niveliuojantis skirtybes, tai, kas yra autentiška, unikalu. Ar dar matosi, kur yra įvairovės visuma, o kur įvairovę niveliuojanti vienodumą? Kritiškai nepermąstytas globalumas lyg agresyvus, puikiai visur įsikabinantis, sukultūrintas, sukomercintas invazinis augalas, pasiglemžiantis vietines natūralias rūšis. Tokios įsigalinčios monokultūros lyg monotoniški, begaliniai komerciniai laukai žemės ūkyje, išstūmę rūšių įvairovę ir buvusią darnią ekosistemą, kur natūrali gamta keičiama į žemės ūkio sukurtą gamtos pramonę, o miškai – miško pramonę. Matome, kaip tai pažeidžia natūralios įvairovės pusiausvyrą, matome, bet atsispirti nenorime ir nemokame, nes tam reikia pastangų sąmoningumo ir valios, kai greičiau ir paprasčiau susitaikyti ir prisitaikyti.
Niveliuojanti invazija komercinė, ji agresyvi, ji bukinanti ir ji remiama kapitalu ir interesu. Tam tikro ritmo melodijos paveikios, įtraukiančios, nardinančios į saldžią užmarštį ir atilsį nuo kasdienių problemų. Tas bukinantis ritmas, kuriam instinktyviai visi pasiduodame, pasak J.Ivanauskaitės, regresuodami į infantilią kūdikio stadiją, kurį veikia tas ritmas raminamai lyg motinos širdies dūžiai įsčiose, todėl jis kelia tokią priklausomybę. Ji nelabai matoma ir įvardijama, bet įsišaknijanti kažkur smegenų vingiuose, Eurovizijos aktyviai eksploatuojama kaip laimintis monokultūros kodas.
Mes programuojami vienodam, pagal interesus ar ideologijas kreipiamam mąstymui.
Taip, kaip ritmas, veikia ir algoritmas. Dirbtinis intelektas veikia algoritmų principu, žmonės programuojami algoritmų principu. Mes programuojami vienodam, pagal interesus ar ideologijas kreipiamam mąstymui. Tą matome kasdieniniame gyvenime, kasdienybės sprendimuose paspaudimais nukreipiami į siauresnius pasirinkimo variantus, kapitalo statomi į siaurus rėmus, kuriame siauros paskirties, produktus, kuriuos paskui programuojami vartoti – taip paprasčiau, tą galima automatizuoti, masto ekonomija vienodume ir globalume.
Net mūsų mąstymas mums nebepriklauso. Žmogiškas, kūrybiškas, spontaniškas mąstymas spraudžiamas į programuojamus rėmus ir kreipiamas į tunelinį matymą ir vėliau jau mąstymą – jau rašome tekstus taip, kad jie tiktų „googlo“ ar „feisbuko“ algoritmams, kad mus iškeltų, pastebėtų. Skaitome pagal šiuos algoritmus parašytus tekstus, priimame tikrovę, formuojamą tokių algoritmų, kuri atspindi tik mus pačius, kaip narcizą besigrožintį savo atvaizdu vandeny.
Plokštėjančioje tikrovėje, niveliuojančioje tuos skirtumus kaip nereikalingus – tą nekomercinę įvairovę gamtoje tą nereikalingą globalizmui produktą – žmogaus įvairovę, jo sąmoningumą, kūrybiškumą taigi ir laisvą saviraišką.
Be sąmoningo kritinio požiūrio į visą kas mus įtakoja, visa tai mus programuoja – muzikos ritmai, politiniai, komerciniai algoritmai. Mefistofeliškai už saugumą, patogumą, greitumą, inertiškumą, komfortą perkamos mūsų sielos, mūsų ideologiniai pasirinkimai. Nebe pirmą kartą – buldozeriu per laisvę, kūrybą, natūralumą ir saviraišką važiavo komunistiniai ir cariniai režimai, ir tuomet saugiau, paprasčiau, lengviau ir naudingiau buvo jiems nesipriešinti. Kiekvienam laikmečiui skirtingi, bet egzistenciškai vienodi pasirinkimai. Šiam teko apibrėžti save ir savo laisvę atsilaikant algoritmams.
Tokios tendencijos ir jos galingos, nes už jų stovi kapitalas, veikiantis pagal kapitalo dėsnius – visos priemonės tinkamos kapitalui ir galiai konsoliduoti, nieko asmeniško – tik masto ekonomija, kuo didesnis vienodas laukas tuo labiau apsipirks per pjūtį. Jokio skirtumo, kokios galvos – ar žmonių ar kopūstų – svarbu paskutinė biudžeto eilutė.
R. Descarets mintis „galvoju, vadinasi, egzistuoju“, tinka ir žmogui, ir „kompui“. Žmogaus ir mašinos takoskyros nelieka, jei mąstysime ir gyvensime algoritmiškai ir savasties iš naujo, ir iš naujo neįtvirtinsime sąmoningais sprendimais. Be abejo, tirštinu spalvas, nėra viskas taip apokaliptiška, evoliucija visuomet vyko panašiose įtampose tarp sąmoningumo ir instinktų. Pasitelkęs kritinį mąstymą, sąmoningumą ir intuiciją nesu valdomas, nes esu ryšy su savimi, o ne su ekranu.
Kolektyvinis Jungo žmonijos pasąmonės laukas tapo kolektyviniu žmonijos technologiniu lauku – pirma mus veikė archetipai, dabar algoritmai – už jų, deja, ne dievas o kapitalas, valdantis dirbtinį intelektą, medijas, kuriantis monokultūras, generuojančias masto ekonomiją, kuriose žmogus lyg įrankis tam tikrai siaurai funkcijai atlikti.
Svarbu ne tik reaguoti, bet ir susivokti, todėl kaip niekad iškyla tapatybės permąstymo poreikis. Lengva nuplaukti su ta banga pasimetant joje, kas esi, iš kur ir kurlink plauki, kiek many laimi užprogramuotas mąstymas, kiek žmogiškas jam nepaklūstantis. Kokios įtakos man žalingos, nes tolinančios nuo savo autentiškos tapatybės pojūčio, o kokios mano savastį atspindinčios ir artinančios, kurias turiu ginti ir už kurias balsuoti.
Tapatybė kaip ir laisvė, matyt, yra ta vertybė, kurią kiekvienai kartai teka išsikovoti iš naujo, ginti, saugoti kaskart permąstyti. Gal todėl šiųmetė daina apie kodo nulaužimą ir laimėjo?
Visuomenės veikia pagal tuos pačius principus kaip ir gamtos ekosistemos – skirtumų ir įvairovės sinergija, ieškant bendravardiklių taikiam sambūviui, pusiausvyros tarp savo autentiško ir bendrų tikslų, puoselėjant savąsias, unikalias, bet remiantis į visuotines vertybes, leidžiančias atremti tiek gamtos, tiek politinius kataklizmus, kiekvienoje kartoje atsiremiant vis į naujai atrastus akcentus.
Sakoma, kaip viduje taip ir išorėje, mūsų vidus yra išorinio pasaulio atspindys, mūsų pačių vidinė ekosistema, psichoterapeutams žinoma ir vartojama sąvoka vidinė šeima. Vidinės dalys ir jų darnus integravimas, o ne ignoravimas – sveikos asmenybės laidas. Mūsų atstovas per spaudos konferenciją perdavė linkėjimus ne artimiesiems, o savo vidinei daliai, o laimėtojas sako, kad jaučiasi lyg jo vidinio aš dalys kaip galaktika, kurią organizuoja jo sąmonė. Mes visi tą turim – archetipai yra suskaldytos savasties dalys, turinčios savo balsą ir veikiančios pagal savus dėsnius, bet sąmonė yra aukštesnioji, instinktus, emocijas, mąstymą organizuojanti, integruojanti jėga, nesuprogramuotas gebėjimas išgirst ir suvokt save ir realybę. Sąmonė yra ta organizuojanti visuma, suteikianti mums tapatybę, sąmoningumą, reikia tą suvokti ir išsaugoti, nepasiduodant instinktams ar algoritmams.
Žmogiškumas turi save išlaisvinti, apginti, išsigryninti iš naujo ir iš naujo, kiekviename laikmetyje, dorodamasis tik su jo atneštais iššūkiais. Kas aš esu, jei negaliu tapatintis su tuo kūnu, kuriame gimiau, kas aš esu, jei nesu pilietis tos šalies, kurioje gimiau, kas aš esu, jei mąstymas jau susintetintas procesas? Ar sugebės mūsų karta „nulaužti programinį kodą?“
Tai tendencijai pasipriešinti reikalingas ne algoritminis, o kūrybinis mąstymas, intuicija, atsigręžimas į prigimtinius, pirmapradžius dalykus. Dirbtinis intelektas nieko nekuria, jis lyg Lego kaladėles gali tik sudėlioti naujas struktūras iš esamų, bet pažvelgti anapus jų gali tik žmogus. Jis gali nueiti už geležinkelio bėgių, už dėžutės, už kodo ir atrasti sau, o ne kapitalui tinkamiausią evoliucijos kelią.
Tam reikia atsitraukti, susirinkti, įsižeminti, įsikūnyti, išgirsti save, išreikšti save. Aš esu šaknimis šios žemės, šio genetinio, o ne programinio kodo, šios kalbos, šios pasaulėjautos, šios kultūros. Iš čia mano atsparumas invazijoms, ant šio pagrindo, praaugęs visus skirtumus, bet jų nenuneigęs, randu bendražmogiškas jungiančias visus vertybes.
