Rinkdamiesi vieną ar kitą žodį pagal tarminius, stilistinius, prasminius kriterijus klausytojui siunčiame žinią apie savo amžių, gyvenamąją vietą, išsilavinimą, manieras, charakterio teigiamas ir neigiamas puses, mūsų kalbà kaĺba apie mus net tai ką patys norime nuslėpti (tinginystę, melą, atsakomybės kratymąsi ir pan.) - išsamiau apie tai čia.
Taigi mūsų kalba yra mūsų karma – ja susikuriame savo realybę, ne tik sąmoningai, bet, deja, ir gaudami tai, ko nenorim, transliuodami save nesąmoningai. Puiki to iliustracija mūsų avatarai socialiniuose tinkluose – neatsispyrę pagundai paspausti ant filmuko su kačiukais gausim dar daugiau kačiukų, pamėgdami vieną ar kitą mums patinkantį asmenį ar puslapį realybę susiauriname iki savo asmenybės.
Mokėti antrą kalbą reiškia turėti antrą sielą, teigė dar Carolus Magnus, Romos imperatorius. Taigi, mintis, kad kalba, kuria kalbame, formuoja būdą, kaip mąstome, lydi mus visą žmonijos istoriją. Taigi, jei kalba, kuria kalbame, formuoja, kaip mes mąstome, turime ne vieną pasaulį, o 7 000, nes tiek turime kalbų. Mūsų skirtumai nulėmė skirtingas kalbų konstrukcijas o skirtingos kalbų konstrukcijos toliau įtvirtina mūsų mąstymo skirtumus. Skiriasi esminiai mūsų pasaulio ir savęs suvokimo orientyrai – laikas, erdvė, spalvos, giminės, reiškiniai. Juos tyrusi Lera Boroditsky tyrimais pagrindė, kad:
kalbos skirtingai apibūdina orientavimąsi erdvėje. Pavyzdžiui, aborigenų bendruomenė Australijoje orientuojasi ne pagal kryptis kairė ir dešinė, o šiaurė, pietūs, rytai, vakarai. Taigi, jie sako ne kairė koja, o pietvakarinė koja. Vietoj „labas“ jie sako, „kur keliauji“, taigi atsakant būtina žinoti, kur esi, tai padėdavo išgyventi leidžiant labai greitai susiorientuoti. Nežinodamas, kur eini, negali užmegzti ryšio net pasisveikinant.
Kalbos skirtingai apibūdina orientavimąsi laike. Jis mums linijinis, teka iš kairės į dešinę (kitur iš dešinės į kairę). Atskaitos taškas „aš“ – jei aš keičiu kryptį, laiko tėkmė atitinkama kryptimi keičiasi, o jiems jo tėkmės atskaitos taškas ne asmens, o pasaulio kryptis, o kur dar skirtumai, kai vienose kultūrose laikas vis dar ciklinis, arba laiko išvis nėra – viskas išreiškiama esamuoju laiku. Kai kurios kalbos neturi tikslių skaičių sistemos. Vienos kalbos turi visus spalvų niuansus, kitos – šviesu tamsu.
Glazgo universiteto mokslininkai škotų kalboje rado keturis šimtus dvidešimt vieną žodį, apibūdinantį sniegą, tiek pat žodžių apibūdinti žaliai spalvai surandame Amazonės džiunglių tautose.
Glazgo universiteto mokslininkai škotų kalboje rado keturis šimtus dvidešimt vieną žodį, apibūdinantį sniegą, tiek pat žodžių apibūdinti žaliai spalvai surandame Amazonės džiunglių tautose. Tiriamiesiems, kurių kalbose yra konkretūs žodžiai spalvų skirtumams įvardyti, pakeitus spalvų paveikslėlius smegenyse reakcija atsiranda žymiai greičiau ir stipriau nei tų, kurių kalboje nėra tam įvardyti atitinkančio žodžio. Skirtingos tautos tiems patiems daiktavardžiams priskiria skirtingas gimines.
Paimkime žodį tiltas. Vokiečių kalboje tiltas moteriškos giminės – jis apibūdinamas moterims tinkamais apibūdinimais – elegantiškas, nuostabus. Ispanų kalboje vyriškos – tvirtas, tiesus. Kalbos taip pat skirtingai įtvirtina požiūrį į įvykius. Anglų kalboje būtų „jis sudaužė vazą“, ispanų kalboje – „vaza sudužo“. Taigi, stebėdami nusikaltimą britai prisimins, kas padarė o ispanai – kas įvyko. Jie dėmesį skiria ir akcentuoja skirtingus realybės aspektus. Skiriasi žodžių kiekiai emocijoms išreikšti, skiriasi kokius žodžius pasirenkame visam reiškiniui apibendrinti. Pavyzdžiui, vaisiaus prototipas lietuviams gali būti obuolys, gal ir apelsinas, bet ne kokosas ar duonmedžio vaisius. Suprantama, kad ir žodžio vaisius reikšmės pagrindą sudarys tie požymiai, kurie būdingi tipiškam vaisiui (obuoliui), o ne menkai pažįstamam. Skirtingose kultūrose, atrodytų, tų pačių daiktų ar reiškinių prototipai gali skirtis, kartais tas skirtumas gali būti labai ryškus. O. Kornilovo teigimu, Taivanyje prototipinis citrinos vaisius yra ne geltonos, o žalios spalvos; dangus ir jūra nėra mėlyni, nes dėl geografinių ir klimato sąlygų ir dangus, ir jūra yra blausios pilkšvos spalvos (Kornilov, 2003).
Galima vardyti ir vardyti, bet aišku viena – kalba kuria žmogų, žmogus kalba kuria savo pasaulį. Gal intuityviai ukrainiečiai nuo karo pradžios nebenori kalbėti rusų kalba, nes kalbos įsigalėjimas reiškia mąstymo įsigalėjimą?
Verslo kalba ir kalbos verslas
O versle tas kuriamas pasaulis yra kas? Jo pelnas, jo rezultatas. Dažnai rinkodaros skyriai laužo galvas, kodėl viena ar kita reklama nepasiteisina, neatkreipdami dėmesio į tuos nematomus kalbos kodus, kurie lemia vieną ar kitą suvokimą. Todėl tų koncepcijų suvokimas ir gebėjimais juos dirbtinai koduoti pagal siekiamą rezultatą skirtingose kultūrose, amžiaus grupėse ir pagal kitokius segmentavimo kriterijus taps vis labiau paplitusiu rinkodaroje iš nematomų kalbos kodų virsdamas slaptaisiais kalbos kodais?. „Tyrinėtojai skiria daugiau laiko nei bet kada, gilindamiesi į tarpkultūrinius pirkėjų skirtumus, ir kaip žodžio parinkimas lemia jų pirkimo pasirinkimus“ (Forbes: How Language And Word Choice Can Affect Your Business, 2021)
Reklamoje ypač matyti, kaip svarbu versti ne tik tarp kalbų bet ir tarp kultūrų ir koks lemiamas pirkimo sprendimui tampa vieno ar kito žodžio parinkimas. Tame pačiame straipsnyje kviečiama pasižiūrėti, kuriuo atveju būsite labiau linkę patvirtinti projektą, ar skaitydami apie investicijas į industrines vėjo jėgaines ar į vėjo malūnus? Kiekvienas jų kuria skirtingą vaizdą, taigi ir skirtingą realybę mūsų galvose, tad skirtingai realybei kurti vaizdas turi būti aiškus, vienareikšmiškas, įtaigus. Kuriuo atveju įtaiga didesnė? Pvz., elektroninėje parduotuvėje jums siūloma „paspausti + tam, kad pirkinys nukeliautų į krepšelį“, arba „įdėkite savo pirkinį į krepšelį“. Toks pasirinkimo skirtumas padidino pirkimo pasirinkimą 49 procentais.
Kalba yra kompasas, nurodantis aplinkiniams, asmuo ar organizacija galvoja, elgiasi ir jaučiasi.
Kaip manot kaip pavyks bankui įtvirtinti save rinkoje kaip inovatyvų, pažangų, jei atlikus kalbos auditą matosi, kad jo rašytinėje ir žodinėje komunikacijoje vyrauja konservatyvumą, sustabarėjimą žymintys žodžiai ir konstrukcijos? Kalba yra kompasas, nurodantis aplinkiniams, kaip asmuo ar organizacija galvoja, elgiasi ir jaučiasi. Ar pastebėjote prieš dešimt metų atsiradus ir itin madingu tapus žodžiui ne darbdaviai darbuotojai, ne užsakovai, tiekėjai, o „partneriai“, kitaip jaučiamės, panaikinus supriešinimą? Taigi, kalbos ne tik paveikia sėkmę, ne tik tai, kaip mes dirbame, bet ir kaip jaučiamės darbe. O tai savo ruožtu lemia, kaip dirbame ir ką sukuriame savo darbu, ir uždaras ratas užsisuka. (Žr. plačiau apie kalbos įtaką verslo rezultatams).
Faktas, ne tik kiekviena kalba, bet ir kiekvienas dialektas, amžiaus, socialinė grupė, net kiekviena didesnė organizacija turi savo žodyną. Prieš 22 metus savo organizacijoje turėjau 12 informacinių technologijų žodynų – IT pagal „Oracle“, IT pagal „Hewlett-Packard“ ir kt., nes kiekvienai organizacijai tik jos pasirinktas žodis iš galimų sinonimų atrodė vienintelis teisingas. Dabar jau to nebereikia. Įsigalint globalizacijai, organizacijoms ir kalboms peržengiant valstybių barjerus, atsirandant pasaulinėms kalboms, niveliuojasi kalbose buvę kultūriniai skirtumai, kas liūdina, bet tai vyksta dedant akcentą ant universaliųjų, bendražmogiškų, vertybinių aspektų, kurie kuria savo naujuosius žargonus, bet nebe tautinius, o vertybinius. Geras to pavyzdys naujo žodyno įsigalėjimas Ukrainos karo diskurse, kuris labai greitai tapo mums savas, nes vertybiškai artimas, nepaisant kalbos ir valstybių, socialinių, amžiaus ir kitų barjerų.
Kokios reikšminės frazės ir žodžiai vyrauja karo diskurse? Pažvelkim įdėmiau į bent pora jų. Mums iki kaulų smegenų pažįstamas „Sluzu Sovetskomu Sojuzu“. Akcentuojama tarnystė, paklusnumas kaip geidžiamas, legitimus santykis su savo valstybe. Paklusnus žmogus savo prigimtinę sprendimo teisę ir laisvę atiduoda tam, kuriam paklūsta. Tai infantilus, vaiko santykis. Tai baudžiauninko santykis.
„Slava Ukraini. Heroyam slava“. Žodžio herojus kilmė remiasi į graikų ir romėnų mitologiją. Graikų mituose herojai išreiškia universalius mitus apie žmogaus tobulėjimo kelionę, susigrumiant su vidinėmis ir išorinėmis blogio jėgomis, ir jų laimėjimas leidžia į juos lygiuotis, su jais tapatintis aukščiausiame taške, jungiantis į vieningą kovos lauką.
Lotynų kalbos žodis honor, romėnų mitologijoje reiškė pagerbimą. Honor – herojaus pagerbimas už didvyriškumą ir narsą, išlikęs germanų ir romanų kalbose: angl. honour, pranc. honneur, isp. honor (honra), it. onore ir lenkų kalboje – honor. (Alina Žvinklienė, VDU).
Taigi, Herojus – tai žmogus, kuris aukoja savo gyvenimą dėl aukštesnio gėrio, kažko didingesnio už save patį ir ta auka jam pelno garbę. Daugiausia tai fizinė auka – herojus pademonstruoja išskirtinę drąsą mūšyje arba išgelbėja kam nors gyvybę ar laisvę. Dalia Dilytė rašydama apie Senovės Graikijos kultūrą pabrėžia, jog senovės graikų laisvė nėra anarchinio pobūdžio. Buvo siekiama kūno ir dvasios vienovės, harmonijos, darnos. Laisvai visuomenei svarbu gerbti asmens orumą ir teises.
Taigi tampa labai aišku ir dėsninga, kodėl Ukrainoje taip natūraliai ir masiškai prigijo šios frazės.
Tai išvadai antrina Josephas Campbellas savo knygoje „Herojus su tūkstančiu veidų“ apie amžiną žmogaus kovą už tapatybę, atskleidžiamą per senuosius herojinius mitus. Interviu su Billu Moyersu autorius teigė, kad heroizmo tikslas – išgelbėti žmones, kokį konkretų žmogų ar kovoti už tam tikrą idėją. Herojus aukojasi dėl aukštesnio gėrio.
Tipiškas herojus iškeliaudavo žudyti monstrų. Orkai, drakonai ir kiti monstrai atkeliavo iš to istorijos laikotarpio, kai žmogus pradėjo formuoti aplinką, bandydamas pritaikyti savo reikmėms laukinį, žiaurų pasaulį, kuriame klesti suirutė. Tas pasaulis netiko žmogui, todėl jis buvo priverstas kautis su monstrais. Tačiau kova vyksta ne tik išorėje. Asmenybės augimo kelias visuomet eina tiek per išorinę, tiek per vidinę kovą vardan asmenybės augimo. Vaikas turi atsisveikinti su vaikyste ir užaugti, galima sakyti, jis turi nužudyti savo infantilųjį „aš“, savo pasąmoninį aš, drakoną ar orką ne tik realybėje, bet ir savyje ir grįžti kaip savarankiškas suaugusysis. Tai fundamentalus slenkstis, kurį turėjo įveikti kiekvienas iš mūsų paauglystėje, – kiekvienas iš mūsų turėjo išsivaduoti nuo psichologinės priklausomybės ir įsisąmoninti, kad nuo šiol patys esame atsakingi už savo veiksmus.
Tai galioja ne tik žmonėms, bet ir tautoms. Lyg universalusis ir amžinasis iniciacijos ritualas – perėjimas iš vaikiško, infantilaus, atsakomybės nepriimančio ukrainiečių tautai nebetinkančio „služu“ – herojaus kelionė vardan aukštesnio gėrio, subrandinanti asmenybę ir valstybę ir leidžiančią tapti verta pagarbos („slava“).
Taigi, „služu“ (tarnauju) ir „slava“ (garbė) kardinaliai priešingose prasminės skalės pusėse.
Taigi, „služu“ (tarnauju) ir „slava“ (garbė) kardinaliai priešingose prasminės skalės pusėse. Tarp kurių ir vyksta visa amžinojo ir dabartinio karo dinamika, kurio žodyne taip prigijo orkai, atliepiantys į universaliąją mitologinę mūsų atmintį, ir naciai – spaudantys istorinės atminties mygtukus.
Kiekviename iš mūsų slepiasi ir herojus ir orkas, tik mes to nežinome, kol neateina laikas pasirinkti ar progresuoti ar regresuoti. Karas išryškina pačias tauriausias ir niekingiausias savybes, taigi, jis atkartoja amžinuosius mūsų mitus, universalias žmonijos raidos istorijas, susikaupti su drakonais, orkais ne tik realybėje, bet ir savyje savo asmeninėje ir žmonijos augimo kelionėje, kurioje savo pasirenkamais vartoti kalbos kodais ne tik įprasminame savo kelionę, bet ir nulemiame tolesnę jos kryptį.
