Giedrė Liutkevičiūtė: Proto kaina

Naujiena sukėlė diskusijų, bet ne apie poveikį, o apie norą reguliuoti privačią gyvenimo sritį. Taigi, regis, čia niekas problemos nemato, išskyrus marginalus ir vis nepataikančius į koją su pasauliu australus.

Nemato tai nemato, nepaisant visiems žinomų faktų:

Statistinis suaugęs asmuo internete praleidžia daugiau nei 7 val.¹

Peršasi išvada, kad miegui vidutiniškai skiriant 7 val, likęs laikas realybėje užpildomas virtualybėje praleisto laiko pasiūlai ir problemoms atliepti.

Na, jei dar to nėra, tai tarpinėje tarp ausų, organinį neuronų tinklą pakeitus algoritminiu, taip tuoj ir bus.

Pasauliui, nuplaukusiam pasroviui su informaciniu srautu, nė nestabtelėjus to apmąstyt, reiškinys, kurio prieš 30 metų nė nebuvo, apėmė visą žmoniją, užėmė didžiąją dalį laiko, paveikė už mąstymą atsakingas sritis.

Regis, dabar jau atotrūkiai persibraižo ne tarp Rytų ir Vakarų, ne tarp demokratinių ir totalitarinių režimų, o tarp poveikio komunikacijos paveiktųjų ir jai atsispyrusiųjų, tarp skaitmeninio pasaulio ir jo užribyje paliktų senolių. Juk vis daugiau rinkimų laimintys populistai yra tiesioginis sėkmingo socialinio programavimo rezultatas. Vis dažniau įsiplieskiantys karai yra informacinių karų ir propagandos rezultatas mūšio lauke. Karai vyksta galvose, kol tos galvos tupi sukištos ekranuose, pasaulyje, sukurtame ne seno gero biblijinio dievulio, o kapitalo nuleisto Deus ex Machina. Čia panašumas su antika ir baigiasi, šioje realybėje klasikiniai mąstymo dėsniai nebeveikia. Joje praleidžiame sąmoningą savo gyvenimo dalį, nors nespėjome nei apmąstyti jos poveikio, o tik reaguoti ir prisitaikyti.

Realybė ne iš vandens ir žemės, ne iš kūno ir kraujo, ne iš metų laikų ir mėnulio ciklų, o iš nulių ir vienetų sukurtų algoritmų. Dirbtinė sistema, veikianti pagal dirbtinius dėsnius ir organinė sistema, veikianti pagal organinius dėsnius – niekad istorijoje neturėjome tokios glaudžios sąveikos – naivu galvoti, kad ji mūsų neveikia. Sąmoningai naudojant ji mus tobulina ir praturtina, mes progresuojam, o nesąmoningai – mus pasiglemžia, mes regresuojam. O sąmoningumas visada reikalauja stabtelėjimo, atsitraukimo ir pauzės.

Nesusimąstę vartosim – būsim patys suvartoti. Jei pasiduosim algoritminiam programavimui, smegenų neuronai susijungs pagal įvesties signalus.

Moksliniais tyrimais įrodytos prie ekranų praleidžiamo laiko pasekmės:

• Sunkiau ir trumpiau sutelkiamas dėmesys: perteklinis ekrano laikas, ypač blaškantis turinys (pvz. socialiniai tinklai) gali kelti sunkumų išlaikant dėmesį ir susikaupimą, nes keičia su koncentracija susijusias neuronų jungtis.
• Prastesnė miego kokybė: iš ekranų skleidžiama mėlyna šviesa trikdo miegą. Prastas miegas gali neigiamai veikti pažinimo funkcijas, įskaitant atmintį ir dėmesį.
• Priklausomybė nuo malonumo ir atlygio: socialinių tinklų ir žaidimų programinis kodas gali suaktyvinti smegenų atlygio kelius, o tai gali sukelti priklausomybę. Tai gali pakeisti neuronų jungtis, susijusias su atlygiu ir malonumu, paveikti impulsų valdymą ir sprendimų priėmimą.
• Impulsyvumas, reaktyvumas: informacijos turinys pateikiamas visiškai kitokia forma nei klasikinė. „Klikų“ generuojama grąža lemia kaip formuojamas turinys, prioritetą skiriant neigiamam, skandalingam turiniui, į kurį instinktyviai reaguojama pirmiausia.
• Socialinė izoliacija: nors ekranai gali sujungti žmones, jie taip pat gali sukelti socialinę izoliaciją. Jei asmenys teikia pirmenybę virtualiam, o ne gyvam bendravimui, ženkliai mažėja besirenkančių gyvus susitikimus, pokalbius telefonu. Tai gali paveikti emocines ir socialines smegenų apdorojimo sritis.
• Sumažėjęs fizinis aktyvumas: pailgėjęs ekrano laikas dažnai siejamas su sėdimu gyvenimo būdu, kuris siejamas su neigiamais fizinės ir psichinės sveikatos padariniais. Fizinis aktyvumas yra labai svarbus smegenų sveikatai, nes palaiko neuronų augimą, o regėjimas siejamas su kognityvinėmis funkcijomis.
• Psichinė sveikata: įrodyta, kad, skatinant biocheminių už malonumą ar stresą atsakingų medžiagų gamybą, gali didėti analogiška narkotinei priklausomybė, vystytis ADHD, nerimas, depresija.²

Smegenys – plastiškos, kaip molis kūrėjo rankose, tai reiškia, kad jos gali keistis remdamosi įvestimis. Keistis į vieną, ar į kitą pusę. Sąveika jau vyksta, naujos sąsajos jau kuriasi, keičiantis neuronams pagal projektuojamus. Kaip tai vyksta? Mūsų kūnai veikia biocheminiu principu, mūsų reakcijos gamina chemines medžiagas (pvz. kortizolį, dopaminą), analogiškas narkotinėms, suteikiančias mums norimą malonumą, bet nenorimą priklausomybę. Besikartojančios nesąmoningos reakcijos ilgainiui ima atsispindėti ir biologijoje, kuomet jau tą pakeisti žymiai sunkiau. Vis labiau įsitraukiame, stiprėjančioms neuronų jungtims įsukant mus į uždarą algoritminį ratą, kur smegenys jau ima veikti ne pagal autonominius, bet algoritminius modelius. Va ir visa apokalipsė?

Esame savo pačių ir savo realybės kūrėjai, o ekranų realybės kūrėjas - kapitalas ir jo interesas.

Virtualios realybės dėmenys – kitokie nei autentiškos; keli pavyzdžiai:

• Informacijos srauto greitis nepalieka kitų galimybių tik reaguoti – gyvenimas lėtesnis, gamta lėtesnė. Covido metu turėję galimybę atsitraukti, pabūti su gamta, su savimi, pagyventi pagal savo natūralius bioritmus, žmonės jautėsi labiau grįžę į save ir priėmę labiau su savo autentiškais poreikiais susijusius sprendimus dėl gyvenimo ir profesinių pokyčių.
• Vyraujantis negatyvus, skandalingas, instinktus aktyvuojantis fonas. Kapitalui reikia programuojamų pagal paklausos siūlomai pasiūlai dėsnius elgesio šablonų. Trigeris – nuspėjamos reakcijos algoritmas. Iš instinktų kylančios reakcijos labiau kontroliuojamos ir pasiduoda manipuliavimui, jos aktyvuojasi sąmoningumo centrų sąskaita. Natūralu – pamatęs tigrą remiesi instinktu bėgti (fight, flight, freez – angl.) – reflektuosi grėsmę, bemat būsi suėstas. O sustingus sustoja mąstymas. Kaip spazmas, tik ne skrandžiui, o smegenims ir emocijoms. Nuolatinis dirginimas ir bukina, tad galbūt viena iš pasekmių – žiaurumas ir atrofavusios empatijos epidemijos ugdymo įstaigose.
• Tunelinis mąstymas, tunelinis matymas – socialinė realybė kuriama burbulų ir tunelių principu. Pamėgus vieną turinį, siūloma daugiau tokio pat, pamėgus vieną asmenybę, formuojasi ją mėgstančių asmenybių ir jos kuriamo turinio burbulai. Suasmeninti algoritmai nebesiūlo kitokių alternatyvų, tik daugiau tokių pačių. Todėl nebėra sąveikos, dialogo tarp jų, atskirtis vis didėja ir vis mažėja patirtis, ir menkėja įgūdžiai juos sukurti. O nenaudojamos neuronų jungtys silpnėja. Susipriešinimas visuomenėje stiprėja, rinkimų švytuoklė svyruoja kardinalia amplitude – arba „jie“, arba „mes“, kurią tam kartui suvienija nebent bendra abiem pusėms valiuta – nauda.
• Per instinktų sužadinimą pilamas žibalas į ugnį populizmui, propagandai ir vartotojiškumui. Gyvenimas tampa pliusiukų sudėjimu sąrašo lape. Spėji tik sudėti, visus sudėjai gali mirti. Lyg ir viską spėji, tačiau tuštuma žiojėja. Nesaugumui, grėsmei, nerimui, tuštumai užpildyti paslaugiai siūlomi jau kiti algoritmai – „skrolink“, žaisk ir pasieksi užsimiršimą, nusipirk ir būsi laimingas, išrink mane ir būsi saugus bei turtingas. Ratas užsisuka, neuronų jungtys įsitvirtina.

Nepropaguoju tapti XXI a. luditais. Atvirkščiai.

Skaitmeninės technologijos - galinga jėga, perėmusi rutininius kasdienius darbus, gali palikti daugiau laiko tobulėjimui, kūrybai, sąmoningumui, dvasingumui, visapusiam autentiškos organiškos asmenybės augimui.

Minėtas proveržis gali prasidėti ant šios dirbtinio intelekto naujai kuriamos realybės slenksčio, todėl labai svarbu mokyklose ugdyti sąmoningą sąveiką su virtualia realybe:

• Kritinį, analitinį mąstymą, medijų raštingumo kursą, leidžiančius atpažinti poveikio turinį, nesvarbu ar propagandinį, ar populistinį, ar reklaminį.
• Atsitraukti. Laike, erdvėje, tyloje. Kuo labiau skverbiasi technologijos, tuo labiau atsitraukti į save, savo žmogišką prigimtį sąmoningam santykiui su jomis atstatyti. Ar mes sukurti iš vandens ir žemės, ar iš nuliukų ir vienetukų? Ar banguojame pagal natūralius gamtos ritmus, ar pagal programuojamus dirbtinius algoritmus? Susivokti, kur mano mintys, o kur, tiksliai žinant kaip veikia mūsų biologija, primesti dirbtiniai elgesio šablonai? Stebėti ir atrasti savo natūralius autentiškus mąstymo modelius ir saugoti juos nuo poveikio, kad atstatytum iš savo unikalios savasties kylantį santykį, leidžiantį technologijas valdyti, o nesileisti užvaldytam.

O tam reikia būt tyloje, kurioje gimsta kūrybiškumas, būt pauzėje tarp impulso ir reakcijos, kurioje gyvena sąmoningumas.

• Autentiškumas - kelias į empatiją ir bendrystę. Stiprinant ryšius virtualiam tinkle ir už jo, per empatiją ir holistinį požiūrį, atrandamas žmonių darnių sąveikų tinklas. Tunelinis matymas palieka matymo lauke vieną spalvą, vieną tiesą, vieną aspektą, poliarizuojamą priešpriešoje su kitu. Balta šviesa irgi poliarizuoja į visą spalvų spektrą, bet jos susideda iš baltos ir sugrįžta į baltą. Balta nėra tik balta – balta tai, kas apima visas kitas spalvas. Taigi poliariškumas – kvietimas išsiryškinti savo žmogiškumą – kiek spalvų, kiek perspektyvų ir požiūrių galiu apglėbti savo empatija. Empatija – gebėjimas atstoti kito batuose, nes mes realybės spalvas matome konkrečiai per savo patirties ir personos filtrus. Be gebėjimo suvokti kito pozicijos priežastis ir rasti bendravardiklius, iš burbulų ir tunelių išėjimo nebus.

Socialinės ekosistemos kaip gamtos ekosistemos. Sveikos kuomet natūralios. Gamtoje ryšiai natūralūs, veikiantys pagal ekosistemos pusiausvyros dėsnius. Žiema reikalinga tam, kad būtų vasara. Žiemą atmetę, neturėsime vasaros, o lapė yra blogis iš pelės perspektyvos. Ekosistemai reikalinga lapė. Ekosistemai blogis yra ne lapė o balanso praradimas.

Visa yra viena ir požiūris, kuris integruoja visas skirtybes ir perspektyvas yra tas, kuris veda į susivienijimą. Susipriešinimas išorėje nuo prieštarų viduje. Pliusas ir minusas maitinimo elementuose kuria reikiamą įtampą, kuri generuoja energiją. Moteris ir vyras – du poliai tarp kurių įtampa kuria gyvybę. Ant poliariškumo polių laikosi mūsų pasaulis ir tiesiogine ir perkeltine prasme. Esmė ne juos neigti, o kur tas balansas nusistovi. Mes esame tas kamertonas, kuris duoda toną. Įtampos tarp skirtingų paradigmų buvo visada – mokslo ir religijos; religijos ir asmenybės laisvių ir galių; baudžiavos ir revoliucijų; cenzūros ir laisvės. Paradigmos keičiasi su visuomenės progresu ir nusistovi ties to laikmečio įtampos taškais, tarp kurių ir generuojasi energija – buko konflikto, vedančio į regresą arba jį peržengianti alcheminė progreso energija. Už laikmečio dekoracijų vaidinanti savo amžinus vaidmenis tarp verčių ir vertybių, tarp komforto zonos ir laisvės, tarp baimės ir meilės.

• Kūrybiškumas tai erdvė viduje.

Iš žmogiškų savybių – autentiškumo, sąmoningumo, atsitraukimo į tai kas natūralu, gimsta gražiausios žmogiškos savybės – empatija, vidurio kelio paieškos, integralumo, vertybėmis grįsti sprendimai, kūrybiškumas. Kūrybiškumas kyla ne iš to, ką gali „išgooglinti“, ne iš to kas yra, ne iš uždavinio sprendimo ar pliusiukų gyvenimo lape sudėjimo, o iš tylios ir tuščios erdvės ištraukus tai, ko dar nebuvo. Ir ties šiuo slenksčiu sustoja dirbtinis intelektas.

Tos bukinančios komandos, pasiskambinus į klientų aptarnavimo centrus, verčiančios įsprausti savo gyvenimiškas situacijas į kelis skaičiukus, man ausyse visad skamba maždaug taip: „Jei norite būti suprogramuoti, spauskite vienetą, jei jūsų asmenybė netelpa į mūsų programinį kodą, ką gi – visi konsultantai šiuo metu užimti, nepadėkite ragelio“. Man toks stovėjimas ant dirbtinio intelekto kuriamos realybės slenksčio yra kvietimas išsigryninti savo pačių intelektą šiam laikmečiui šiomis aplinkybėmis. Ir saugoti nuo poveikių savo žmogiškąjį unikalų kodą, kad jo nenulaužtų jokie dirbtiniai programiniai ir poveikio kodai.

¹ ir toliau www.reseachgate.net