Kaip bebūtų paradoksalu – sveikai ekosistemai gamtoje reikalingos ir žaizdos, nes jos parodo, kur sistema yra silpna, kad jos ligšioliniai ištekliai susitvarkyti buvo neveiksmingi ir reikia kitokių. Jie verčia mesti pajėgas padėčiai taisyti, nes be jų ilgai gyventume saviapgaulės nežinioje iki jau nebepataisomų padarinių. Sveikos gyvensenos specialistai mums kasdien kala – nenorit infarkto, insulto gyvenkite sveikai, užsiimkite ligų prevencija, bet visi puolam prie sveikos gyvensenos tik gavę rimtą signalą, nebeleidžiantį ignoruoti situacijos.
Iš visų sričių mus šiuo metu pasiekia vienas tas pats signalas.
Pažiūrėkim iš arčiau – ką parodė migracijos krizė? Su kaimynais geriau eiti prie ultimatumų pirma pasirūpinus gera siena, bet „nebeužtvenksi upės bėgimo jokiomis sienomis“ – imigracijos srautai nemažėja. Geriausias atsakymas kodėl – europinė statistika, rodanti, kad po penkerių metų vis dar 65 procentai pabėgėlių gyvena vien tik iš socialinių pašalpų. Taigi akivaizdu visiems – socialinė politika migrantų atžvilgių yra ydinga. Mes patys upę kreipiam į save, patys nuo jos vaitojam ir sienomis statomės, tik ar tomis, kuriomis reikia, ir ten, kur reikia?
Jei europietiškos humanistinės vertybės skatina priimti bėgančius nuo karo ar politinių persekiojimų, tai, logiška, siekiui kabintis į gyvenimą pusės metų pašalpos kartu su intensyviais kalbos mokslais ir integracijos į darbo rinką pagalba pakanka žmonėms, susidūrusiems su išgyvenimo grėsme. Taip atsijojant politinius nuo ekonominių migrantų, atsakinguosius nuo parazituojančių, tuos, kuriems priimtinos europietiškos vertybės ir norinčių būti jų ambasadoriais, nuo jos vartotojų.
Taigi, jei nesutvarkytos priežastys – socialinė politika imigrantų atžvilgiu, tada belieka statyti sienas, nes upė tekės, o jei ir to nepadarai, tada belieka tvarkytis su pasekmėmis, su kuriomis nesiruošei tvarkytis ir tai, kaip paprastai, daugiau išteklių (žmogiškųjų, finansinių, laiko, emocinių) reikalaujančios žemo efektyvumo pastangos. Kai pralaimimas karas galvose (pasiliekančiųjų savo vertybių sistemoje, tik besinaudojančių ir gręžiančių europinę sistemą atvykėlių), belieka kariauti fizine jėga – gali statyt sienas, užkardas, suiminėti, bet jei sistema leis ir bus toks noras, laiko klausimas, kol ras kitą silpną vietą atvykti, o mes mokėsim dosnias europines socialines išmokas. Ir kalbėti reikia ne apie patekimo į Europą kelių legalumą, aš kalbu apie tai, kas galvose – „ar bėgu, nes man priimtinos vertybės ir noriu būti jų dalimi“ ar „noriu pasinaudoti Europa kaip pagyvenusia, naivia biurgerių dama“.
Talibanas užėmė ne miestus, jo filosofija užėmė galvas. Nemanau, kad jų gretose yra daug ekonominių migrantų, prisijungusių prie Talibano dėl patogios sistemos, bet likusių savo vertybių sistemoje. Kalbu apie vertybių migraciją, apie pasirinkimą, kokioje vertybinėje sistemoje nori gyventi. Ir man atrodo, kad tai būsimų visuomenių jungimosi į didesnius darinius pranašai (anksčiau jungdavosi gentys kraujo pagrindu, vėliau etiniu, dar vėliau valstybių sienas braižydavo jėga, paskui jungtis turėjom ekonomines, bet dabartinės problemos rodo tokios sistemos erozijas – ekonominė nauda be vertybių kuria prielaidas atsirasti norinčiųjų pasinaudoti).
Taigi prieš statydami sienas savo laukuose, ar turime apsibrėžę ribas ir sienas savo galvose?
Taigi prieš statydami sienas savo laukuose, ar turime apsibrėžę ribas ir sienas savo galvose? Takoskyra tarp savo ir ne savo, tarp savų ir nesavų, ne tarp tų, kurie už vakciną ar prieš vakciną, ne už migrantus ar prieš migrantus, o už tas pačias vertybes ar prieš mums svarbias vertybes, tarp tų, kurie kalba neapykantos kalba, ir tų, kurie kalba argumentų kalba, tarp tų, kurie siekia tik apginti savo poziciją, ir tų, kurie siekia atrasti tiesą, kieno stovykloje ją berastų.
Jei girdima neapykantos kalba, nesvarbu iš kurios stovyklos ji sklinda, nes ten kur nėra argumentų, ten spaudomi emociniai mygtukai tų, kurie moka juos spaudyti ir ten yra snaudžiantys potencialūs priešiško režimo rekrūtai. Taigi jungiantis į bendraminčius vertybiniu pagrindu, verbuojant rekrūtus ideologiniuose karuose žmonių sąmonėse (Talibanas, radikalėjančios visuomenės grupės ir pan.) galvoju, ar jiems suprantama kalba, jiems prieinamuose sklaidos kanaluose yra transliuojama kita tiesa, kitokie faktai? Totalitariniam režimui nebereikia siųsti savo kareivių, jei jų naratyvas įtaigesnis nei mūsų – taip pigiau ir efektyviau. Tik mūsų veiksmai rodo, kad dar to nesupratom. Nesupratom, kad mes jau esam karo epicentre, su keliais frontais. Ar mes turime, kas atpažįsta karo veiksmus ir jiems prieš pastato sisteminį atsaką, kas užsiima strategija ir taktika? Kitaip nei sienos, nei daboklės nepadės, jei pralaimėsim sąmoningumo kovą vertybių laukuose.
Totalitariniam režimui nebereikia siųsti savo kareivių, jei jų naratyvas įtaigesnis nei mūsų – taip pigiau ir efektyviau.
Pastarieji įvykiai suaktyvino antiglobalistų balsus, bet, mano manymu, istorijos raidos nebepasuksim atgal – vėl lyg beduinai keliauja ištisos tautos paskui pilietines, religines, ekonomines, lyčių raiškos ar savo pačių asmenines vertybes, belieka tame susivokti, išsigryninti ir apsisaugoti savąsias.
Sienos nepadės, susivokimas padės. Piktinamės nelegaliais migrantais, o nelegalūs migrantai mūsų galvose, mūsų kalbose. Juk mūsų kalba yra tautos sielos kalba, kiek ji gryna, tiek ji sveika. Bijom svetimos kultūros, svetimos religijos, bet mūsų pačių kalba eižėja nuo svetimybių.
Mes norim sienų savo valstybei, o savo galvose ar jas turim, ar esam apsibrėžę sau, kas man Lietuva, kas man tėvynė, ką aš galiu padaryti, kad išsaugočiau tai, kas man brangu? Man regis, tokios situacijos, mums atrodančios kaip grėsmės mūsų valstybingumui, geras signalas, kaip gamtoje, parodęs mūsų silpnas vietas, ką taisyt ne tik sistemiškai, bet ir apsibrėžti, o kas ta grėsmė mums, kas tie „mes“, į ką kėsinasi „jie“? Kas ta mūsų tapatybė? Lyg kompleksuotas provincialas, besijaučiantis viršesniu už vienus, bet savo vertę mėgindamas pasikelt, atsisakydamas tapatybės dėl kitų, kietesnių už jį.
Taigi, išgryninimas, įvardijimas suprantama visiems, kam tai brangu, kalba. Be susivokimo, be reikšminių visiems brangių žodžių negalima ir sklaida, arba ji bus neveiksminga.
Tautos idėja, ne tik susivokimas savy, bet ir kryptinga sistemiška sklaida ne žinybiniu, ne instituciniu, o valstybės strateginiu lygmeniu. Bet vertybinė sklaida reiškia ne trolius, ne ideologinį programavimą, kurio rezultatyvumas matuojamas efektyvumu, o būtent ištikimybę faktui, argumentui labiau nei tam, iš kurios stovyklos - savų ar svetimų (pasiskiepijusių ar priešininkų, vietinių ar migrantų) tai atėjo. Kartais mes patys kuriam drakonus, su kuriais kovojam. Nebūna tik juoda ir balta (pvz. nutylimos nevienareikšmiškos Europos Sąjungos sutarties su farmacijos kampanija dėl vakcinų pirkimo vietos iškart gimdo sąmokslo teorijas).
Istorija nekartojama pripažįstant situaciją su visomis spalvomis, ir tarp tų spalvų kaip vaivorykštės atsiranda vietos ne tik saviems, bet ir didesnei visuomenės daliai. Įsitikinimai skaldo, vertybės vienija – gali būt už ar prieš skiepus, bet jei tavo vertybė ištikimybė tiesai, kur ji benuvestų, leidžia konfliktuojančioms stovykloms susėst drauge jos paieškose vardan tų pačių tikslų – sveikatos sau, savo artimui, savo tautai.
Istorija nekartojama pripažįstant situaciją su visomis spalvomis, ir tarp tų spalvų kaip vaivorykštės atsiranda vietos ne tik saviems, bet ir didesnei visuomenės daliai.
Senosios europinės vertybės yra universalios, jos vienija skirtingas tautas – tiesos viršenybė, nepriklausanti nuo religijos, rasės, pažiūrų ar seksualinės pakraipos. Šios krizės puiki proga išsigryninti ir savo vertybes nuo interesais, politkorektiškumu paremtos komunikacijos apnašų, kad būtų aiški vertybinė atsvara poliarizuotam pasauly, pritraukianti ambasadorius, o ne parazitus. Taigi, pastarosios slinktys yra vertybių slinktys. Talibanas ne etninė grupė, tai vertybių sistema, kaip ir Europa ne etninė grupė ir ne tik ekonominė, bet visų pirma vertybinė sistema. Mums atrodo grėsmė kitokia, nei esam įpratę, Lietuva, bet jei suvoksim, kas mūsų identitetas ir kad europinė vertybių sistema jam grėsmės nekelia, o saugo jo raišką, nebereiks bijot, kad tai pasirodys vertinga ir kitiems tautiečiams, nebūtinai tos pačios odos spalvos, rasės ar kilmės.
Giedrė Liutkevičiūtė yra „Ars libri“ direktorė, autorė, lektorė
