15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti
Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Giedrė Mendoza Herrera: Tiesioginių mero rinkimų spindesys ir skurdas

Prieš šiek tiek daugiau nei pusantrų metų atėjau dirbti į Šiaulių miesto savivaldybę. Atėjau su savo galbūt šiek tiek naivoka svajone, viltimi ir idealizmu visas savo kompetencijas, sukauptas moksle ir darbe, panaudoti prisidedant prie miesto problemų sprendimų. Po beveik 600 dienų dirbu su šiek tiek mažiau naivumo ir daug daugiau realizmo.
Giedrė Mendoza Herrera
Giedrė Mendoza Herrera / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Pastarųjų savaičių įvykiai šalies savivaldybėse, tame tarpe ir Šiauliuose, vis dėlto priverčia susimąstyti. Kodėl po savotiškų paliaubų rinkiminės kampanijos metu šiandien savivaldybėse politinių partnerių ir oponentų nepasitenkinimas įgauna naują pagreitį ir formą? Ar tikrai mes visi suprantame ir matome tą patį?

Kiekvienais metais garsiausi pasaulio žodynai renka labiausiai tuos metus atitinkantį žodį. Šiemet Oxford dictionaries interneto portalas, reaguodamas į visą Brexit, D.Trumpo ir kitų politinių kataklizmų kontekstą, terminą „post-truth“ („po tiesos“, – aut. past.) paskelbė metų žodžiu. Mūsų kalboje tikslaus atitikmens nėra, bet iš esmės tai reiškia pasaulį, kuriame tikrus faktus keičia dideli duomenų kiekiai, o tame kiekyje, kaip kokiame vandenyne, galima paskandinti bet ką, duomenis apdoroti taip kaip nori, ir tiesą pateikti tokią, kokia ji yra kažkam „patogi“.

Vieno žmogaus vaikiško užsispyrimo kaina – įkaitais paimti politinio pasitikėjimo komandos nariai, patys sau atskirai tikrai padorūs žmonės. Paralyžiuota visa administracija.

Gyvename informacijos amžiuje ir brangiausiu resursu mūsų gyvenime tampa jau nebe laikas, o – dėmesys. Milžiniški kiekiai informacijos per dieną atbukina bet kokį aštrų protą, ir mes savanoriškai faktus iškeičiame į kažkieno sumaniai pateiktą, gražiai į melo popierių įvyniotą „tiesos“ produktą. Nesu aš nei teisininkė, nei politologė, tačiau norisi atkreipti dėmesį į Lietuvos savivaldą ir jos esmę bei prasmę. Pabandysiu pateikti savo žmogišką vertinimą.

Savivalda liberalams turbūt yra pamatinė ir svarbiausia valdžios forma, nes pati savaime sąvoka savyje užkoduoja apsisprendimo laisvę, galimybę priimti argumentuotą sprendimą ir savarankiškai „kalti savo likimą“. Šiandien ore tvyrant priešlaikinių rinkimų įtampai kyla klausimas, ar tikrai kėsinamasi į visuomenės ilgai lauktą, tiesiogiai rinktą ir „Dievo duotą“ mero institutą?

Lietuvos vietos savivaldos įstatymas ir Lietuvos Respublikos Konstitucija teigia vieną pagrindinį dalyką: savivaldybės teisę savivaldybės teritorijoje įgyvendina savivaldybių tarybos. Todėl ir pabrėžiama, kad savivalda – demokratinės valstybės raidos pagrindas. Tačiau ar tai atitinka pačių merų lūkesčius? Baikit, nemanau©.

Daugelis, o galbūt net ir patys tarybų nariai, šiandien pamiršta, kad pagrindinis savivaldos principas yra atstovaujamoji demokratija, t.y. visuomenei sprendimų priėmime gali būti atstovaujama tik per išrinktus tarybos narius ir kiekvienas išrinktas savivaldybės tarybos narys pirmiausia atsako prieš savo rinkėją ir kitus bendruomenės narius.

Savo ruožtu žmonių lūkesčių neįmanoma pateisinti nesivadovaujant kitais savivaldos principais:

Veiklos skaidrumo.

Reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę.

Viešumo.

Kiekvienas tarybos narys, nesvarbu, kokiai politinei partijai ar judėjimui priklausytų, neturi pamiršti atsakomybės prieš savo rinkėją, kuris tokius įgaliojimus jam suteikė.

Tad vis dėlto – kodėl nesutaria savivaldybių merai ir tarybos? Ar Vietos savivaldos įstatymas suteikė tiek įgaliojimų, kiek yra lūkesčių visuomenėje nuo kolektyvinės atsakomybės (t. y. tarybos) pereiti tik prie asmeninės (t. y. mero)? Ar tiesioginiai mero rinkimai suteikia tokius sparnus, kad UŽ VISKĄ, ABSOLIUČIAI VISKĄ, yra atsakingas tik vienas žmogus – meras?

Atsakymą gali pateikti to paties įstatymo 20 straipsnio 1 punktas: „Meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savo ir savivaldybės veiklą.“ Vadinasi, dialogas tarp mero ir tarybos yra būtinas ir neišvengiamas. Nori to abi pusės ar ne. Ar dabartinis Šiaulių miesto meras užmiršo, kad prieš rinkimus savo keturių sakinių programoje žadėjo sugrąžinti savivaldai tikrąją prasmę ir teisingumą? Aš net tik kaip politikė, administracijos darbuotoja, bet ir kaip rinkėja laukiu pateisinant mano lūkesčius.

Tiek tarybos nario, tiek mero priesaika skamba vienodai. Ir svarbiausi žodžiai joje yra – viešojo intereso paisymas. Bet kas yra viešasis interesas? Galbūt nesusikalbama dėl to, kad net nesuvokiama, kas tai yra? Ar kiekvienas politikas viešąjį interesą aiškina savaip?

Sunku surasti tikslų viešojo intereso apibrėžimą. Teisininkai dažnai nesutaria ir galutinį jo aiškinimą palieka teismui, tačiau paieška duoda ir tam tikrą bendrinį paaiškinimą: viešojo intereso koncepcija pabrėžia kolektyvinio intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus. Tuo pačiu viešasis interesas suprantamas kaip plati sąvoka, apimanti politinę, socialinę, kultūrinę ir dvasinę viešojo gyvenimo sritis.

Akivaizdu, kad net jeigu visuomenei ir norisi asmeninės atsakomybės, vienas asmuo negali įgyvendinti kolektyvinio, t.y. viešo intereso, nesitardamas su „kolektyvu“, t.y. taryba, administracija ir miestiečiais. Na nebent tikimės kažko panašaus į absoliutinę monarchiją, tai tada galime turėti Merą Saulę. Bent jau pateisinsim Saulės miesto vardą.

Aš esu liberalė. Ir man pagrindinės vertybės yra asmens, žodžio ir nuomonės laisvė bei argumento jėga. Tenka pripažinti, kad visi naujos ar senos daugumos, interpeliacijų bei jų motyvų, posėdžių šaukimų ir atšaukimų procedūriniai „žaidimai“ savivaldybėje, pasinaudojant netobulomis teisinėmis sąvokomis, teisinėmis kolizijomis ar kitais teisiniais kabliukais šiandien atrodo nerimtai. Vieno žmogaus vaikiško užsispyrimo kaina – įkaitais paimti politinio pasitikėjimo komandos nariai, patys sau atskirai tikrai padorūs žmonės. Paralyžiuota visa administracija. Situacija tikrai neįkvepia rinkėjams pasitikėjimo sistema.

Tokie veikimo metodai dažnai nukreipia dėmesį nuo esmės ir primena kaimyninių valstybių valdomos demokratijos principus, kur svarbiausias instrumentas įtikinant gyventoją „savo tiesos tikrumu“ yra įvairių propagandos technikų naudojimas – nuo socialinių tinklų žinučių, užsakytų straipsnių ar netikrų apklausų. Valdomoje demokratijoje siekiant išlaikyti esamą padėtį neapsiribojama pasyviomis „tiesos fabrikavimo“ technologijomis, pasitelkiami ir kur kas mažiau subtilūs metodai kaip interneto trolių armijos, šmeižtas ar net grasinimai.

Tokia politinė ekosistema neleidžia susiformuoti jokiai kritinės minties užuomazgai, ką jau kalbėti apie viešą diskusiją apie mūsų, t.y. politinių partnerių ir oponentų skirtingą ideologiją, tikslus ir jų pasiekimo būdus. Nekonkuruojame idėjomis, nes kaip ir anksčiau minėtam „post-truth“, t.y. pasauliui po tiesos, būdinga tik apeliacija į emocijas, kova su įsivaizduojamais priešais bei kaltų ieškojimas, nesibaigianti „visi jie vagys“ retorika, nesivarginant pateikti fakto, kur čia kas ką vagia, o kur kiti ką gina. Nes faktai tampa antraeiliais dalykais.

Tuo tarpu liberalų siekiamybė – net ne atstovaujamoji, o dalyvaujamoji demokratija. Negirdėjote apie tokią? Dalyvaujamoji demokratija siekia sukurti tokias sąlygas, kad kuo daugiau žmonių galėtų dalyvauti sprendimų priėmime. Kad kuo didesnė visuomenės dalis turėtų kuo daugiau tikros ir reikšmingos informacijos, t.y. faktų, kuriuos vertindami, jie galėtų įtakoti teisingų ir viešą interesą atitinkančių sprendimų priėmimą.

Liberalai savo ruožtu visada pasisako už nuomonių įvairovę, už argumentų kalbą, už viešų politinių debatų kultūrą, už skaidrų ir efektyvų viešųjų pinigų panaudojimą.

Dažnai kyla klausimas, kaip įgyvendinti liberalias idėjas savivaldoje. Tie, kurie liberalizmą suvokia tik kaip laisvą rinką – smarkiai apsirinka, nes ne tik ekonomika yra liberalų darbo laukas. Yra ir švietimas, ir kultūra, ir visa socialinė sritis, kur liberalų tikslas yra ne „teisingai atimti ir perskirstyti“, bet pirmiausia padėti žmonėms padėti sau.

Todėl pradedame nuo kritinio mąstymo ugdymo, neatmetame klaidos galimybės ir savikritikos. Prieš šiek tiek mažiau nei 600 dienų atėję dirbti atsinešėme ne tik kompetencijas, bet ir idėjas, pasiūlėme savo programą ir jos įgyvendinimo veiksmų planą. 600 dienų darbo rezultatas – akivaizdus. Šiandien tie, kurie atėjo tik su 10 deklaratyvių lozungų, prisidengę vogtomis idėjomis ir principais priekaištauja dėl liberalų jaunystės nepatyrimo, patys pamiršta žadėję, kad nebijoti sakyti tiesą ir turėti savo poziciją bus normalu.

Todėl šiandien tikras faktas yra tik tai, kad mūsų pozicija – yra nebijoti ir neišduoti pirmiausia savų idealų.

Architektė Giedrė Mendoza Herrera yra Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, Lietuvos respublikos liberalų sąjūdžio Šiaulių skyriaus pirmininkė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais