Šie prioritetai atsispindi visose strateginiuose Lietuvos dokumentuose, remiantis kuriais yra planuojama ir programuojama Lietuvos ateitis ateinančiais dešimtmečiais (Nacionalinis pažangos planas, Ateities ekonomikos DNR planas, Plėtros programos ir pan.).
Turėtų būti akivaizdu, kad dėmesys ekonomikos konkurencingumo didinimui skatinant inovacijas bei technologinę plėtrą 2020 m. Seimo rinkimų politinių partijų programose turėtų būti ypač didelis, o numatomi tikslai bei priemonės turėtų būti gerai apgalvoti ir pagrįsti. Tačiau išanalizavus politinių partijų programų nuostatas, susijusias su inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bei skaitmeninimo iššūkiais, bei planuojamus sprendimus matyti, kad pokyčius šiose srityse numato tik 9 partijos iš 17. Panašu, kad beveik pusė visų partijų nemano, kad pažangi ir inovacijomis grįsta ekonomika turėtų būti dėmesio verta sritis ar (turint praktiškesnį įsivaizdavimą apie tai, kodėl rašomos partijų programos) kad tai leistų sėkmingai pritraukti rinkėją.
Visgi, 9-iose partijų programose yra akcentuojama žinių ekonomikos, inovacijų, skaitmenizavimo svarba bei pastangos siekti konkurencingesnės ekonomikos. Tačiau detaliau paanalizavus programų nuostatas matyti, kad didžiojoje daugumoje programų yra deklaruojami bendriniai siekiai plėtoti žiniomis, inovacijomis grįstą ekonomiką, skatinti skaitmeninimą, didinti finansavimą moksliniams tyrimams ir inovacijoms (priklausomai nuo partijos nuo 1,5 iki 3 proc. BVP), skatinti mokslo-verslo partnerystę ir pan. Tačiau planų, kaip tai bus daroma arba kokie strateginiai veiksmai leis užtikrinti proveržį šiose srityse nėra pateikiami.
Panašu, kad beveik pusė visų partijų nemano, kad pažangi ir inovacijomis grįsta ekonomika turėtų būti dėmesio verta sritis.
Taip pat kyla klausimas, kokios „stebuklingos“ priemonės leis užtikrinti beveik dvigubai ar net trigubai padidėsiantį finansavimą moksliniams tyrimams ir inovacijoms (šiuo metu Lietuvos išlaidos siekia 0,94 proc. BVP, 2017 m. – 0,9 proc., 2016 – 0,84 proc.), ar kokiu tikslu reikėtų rengti šalia jau dabar esančių aibės dokumentų „inovacijų rėmimo ir plėtojimo programas“ ir kaip leis pasiekti proveržį „ateities ekonomikos ir ateities profesijų tyrinėjimai“.
Tik nedaugelyje partijų programų matyti išmanymas arba žinojimais, kaip ir kokiais būdais bus siekiamas ekonomikos konkurencingumas ir kokių veiksmų bus imtasi siekiant paskatinti inovacijas ir technologijų plėtrą. Štai, pavyzdžiui, gana aiškią kryptį bei numatomą veiksmų planą turi viena iš didžiųjų Lietuvos partijų – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Jų programoje numatoma investicijas koncentruoti į labai konkrečius kelis sektorius (bio ir sveikatos technologijų, naujų medžiagų, informacinių technologijų sritis) bei akcentuojamas pasaulinių kompetencijų tose srityse auginimas. Taip pat numatomas 10 mlrd. eurų apimties strateginių investicijų fondo bei teminių akseleratorių steigimas.
Žinoma, kyla klausimas, ar tikrai naujos „kišenės“ bei papildomos infrastruktūros, kurios Lietuvoje yra užtektinai, tačiau kuriai labiausiai trūksta įveiklinimo, steigimas leis užtikrinti proveržį, tačiau matyti, kad ambicijų kurti pažangesnę Lietuvą bei realūs planai, kaip tai padaryti, yra. Šios partijos programoje taip pat yra numatoma valstybės paramą sutelkti į 10 ekonominio augimo centrus, kiekvienam iš jų numatant atskirą augimo planą ir atitinkamą finansavimą, kas aiškiai koreliuoja su dabartinėmis nevienodų greičių regionų vystymosi tendencijomis bei ES naujojo finansinio laikotarpio logika.
Lietuvos žaliųjų partijos programoje kaip ir pridera dėmesys yra skiriamas inovacijų ir technologijų skatinimui per žaliąjį augimą, žiedinės ekonomikos skatinimą ir dalyvavimą tarptautinėse MTEP programose. Tačiau susidaro įspūdis, kad priemonės yra sudėtos į vieną dokumentą skirtingą kompetenciją turinčių autorių bei siekiant būti ir „gražiems ir protingiems“, t. y. ir rinkėjui įtikti žadant sunkiai įgyvendinamus pažadus (pvz. didinti šalies mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimą iki 3 proc. BVP), ir „žalumo“ idėja išlaikyti (pvz. inicijuoti Nacionalinę mokslinių tyrimų ir inovacijų programą klimato kaitos ir atsinaujinančios energetikos temai) ir mokslinius tyrimus bei eksperimentinę plėtrą paskatinti (pvz. per dalyvavimą programoje „Europos horizontas“).
Programoje planuojami veiksmai, nukreipti į inovacijų ir technologinės plėtros skatinimą, varijuoja nuo makro lygmens iki pat administracinio lygio priemonių (pvz. atlikti studiją dėl galimybės suteikti laisvosios ekonominės zonos (LEZ) statusą pramoninės plėtros potencialą turintiems Lietuvos regionams ar jungtinėms kelių savivaldybių teritorijoms). Apibendrinant galima teigti, kad partija turi idėjų, kaip paskatinti inovacijas ir technologinę plėtrą, tačiau bendros vizijos ir nuoseklaus plano nėra.
Tik nedaugelyje partijų programų matyti išmanymas arba žinojimais, kaip ir kokiais būdais bus siekiamas ekonomikos konkurencingumas ir kokių veiksmų bus imtasi siekiant paskatinti inovacijas ir technologijų plėtrą.
Dar viena iš partijų, kurios programoje inovacijomis grįstas ekonominis konkurencingumas užima svarbią vietą yra Lietuvos socialdemokratų sąjunga, kuri siekia inovacijas ir technologinę plėtrą skatinti per įmonių tarptautiškumo skatinimą. Programoje numatoma aktyvinti sektorines iniciatyvas ir grupinį įmonių dalyvavimui parodose, skatinti įmones įsijungti į tarptautinius technologinius tinklus bei konsorciumus siekiant finansavimo iš EBRD, EFSA, EIB ir kitų tarptautinių fondų ir užmegzti ryšius su pirmaujančiais pasaulinio lygio centrais bei įmonėmis. Tačiau ir čia, kaip ir daugelyje kitų partijų programų neapsieinama be tuščių pažadų „skatinti, platinti, gerinti..“, kurie nežada realaus proveržio šalies ekonomikai, tačiau gražiai skamba rinkėjui.
Taigi, atsižvelgiant į partijų programas matyti, kad tik nedaugelis iš partijų pažangios ir inovacijomis grįstos ekonomikos augimą laiko dėmesio vertu prioritetu, ir tik kelios iš jų turi planus, kaip pasiekti šalies strateginiuose dokumentuose užsibrėžtus tikslus, susijusius su inovacijų ir technologijų plėtra, skaitmeninimu, verslo kuriamos pridėtinės vertės augimo skatinimu ir pan. Tai rodo, kad partijų programos ir toliau išlieka tuščių pažadų rinkiniais, neskirtais įsipareigoti poveikį darantiems darbams, tačiau gražiai atrodyti rinkėjams. Ir vėl, kaip kasmet, galima bus verkšlenti dėl žemą vietą tarp kitų šalių visuose inovacijų reitinguose užimančios Lietuvos bei bandyti surasti kas dėl to kaltas.
Giedrė Ramanauskienė yra Lietuvos inovacijų centro Inovacijų analizės ir politikos departamento vadovė.
