Permainos yra būtinos, bet liekame it musę kandę bandydami įsivaizduoti, kaip šie žmonės savo skelbiamus pokyčius įneš į tikrovę. Daug triukšmo, daug garso, mažai prasmės ir turinio, mažai aiškios ir įtikinamos vizijos, dar mažiau suvokimo kaip tuos pažadus įvykdyti.
Nesakau, kad esame vieninteliai painiojantys netikrumą ir autentiškumą. Svarbiausioje pasaulio valstybėje dedasi panašūs dalykai. Žinia, kurią siunčia kandidatai į JAV prezidentus gal kartais ir prasilenkia su tradiciniu konvenciniu mąstymu, bet komunikavimo aiškumas nepalieka nuošalyje tiek kalbant apie sieną su Meksika, tiek apie asmeninių serverių naudojimą darbo metu.
Dirbant su didelėmis korporacijomis tenka susidurti su pokyčių valdymu, kuris kaip ir valstybinėse institucijose yra sudėtingas ir dažnai nenuspėjamas procesas. Bet kai permainų vėjas padvelkia, akcininkai ir kiti suinteresuoti asmenys užtikrina, kad transformacija stumiasi pirmyn. Nes be pasišventimo ir be besąlygiško stumimo, net ir pati įstabiausia vizija nevirs tikrove. Vieni laimi, kiti pralaimi, bet einame pirmyn.
Laikotarpis po 2008-ųjų pasaulinės finansų krizės parodė kaip sudėtinga transformuoti didelius bankus ar globalias korporacijas. Pajamų kritimas, neadekvati kapitalo grąža, darbuotojų skaičiaus mažinimas, naujos misijos ir prasmės ieškojimas – tai iššūkiai, bet tuo pačiu ir motyvuojantys faktoriai, kurie nuolatos priverčia korporacijas iš naujo identifikuoti kultūras ir vizijas.
Ne ką lengviau valstybiniame sektoriuje, kur dar daugiau žmonių likimų yra pastatyta ant kortos. Tačiau kurioje srityje bebūtume ir kokio dydžio instituciją siekiame pakeisti, galiausiai permainų įgyvendinimas susiveda į loginę seką: vizija -> strategija -> veiksmai.
Mes galime žadėti, kad pakelsime atlyginimus gydytojams, mokytojams, socialiniams darbuotojams, taip pat padidinsime gynybos biudžetą iki 2 ar 3 procentų nuo bendro vidaus produkto. Mes taip pat galime žadėti didinti pensijas iki „europinio“ lygmens. Ir tai skamba kaip puiki strategija įgyvendinti “fantastiškos šalies” viziją.
Dirbant su didelėmis korporacijomis tenka susidurti su pokyčių valdymu, kuris kaip ir valstybinėse institucijose yra sudėtingas ir dažnai nenuspėjamas procesas.
Tačiau daugelis, manau, suprantame, kad šios strategijos greitai atsidurs Lietuvos tikrovės akligatvyje. Mūsų šalies strateginę realybę galime nusakyti paprastai: maža, neturtinga, nesaugi. Ir ši tikrovė greitai nustatys ribas to ką galime pakeisti. Ir tai teigiu tikrai nesėdėdamas pesimisto kampe. Priešingai, esu absoliutus optimistas dėl Lietuvos ateities.
Bet paprasčiausi faktai byloja, kad esame maža ir sparčiai mažėjanti valstybė. Vis dar esame Europos Sąjungos dugne pagal BVP tenkantį gyventojui. Ir aišku, regiono geopolitinė situacija rodo, kad vis dar esame nesaugūs, nors ir būdami NATO bei turėdami stiprius (istorinius ir vertybinius) santykius su kariniais partneriais.
Todėl tos taip reikalingos permainos iš naujojo Seimo reikalaus vieno svarbaus įgūdžio – sugebėjimo nustatyti prioritetus. O tai reiškia, kad dūmams išsisklaidžius, visuomenėje turėsime ir laimėtojus, ir pralaimėtojus.
Pyragas (ekonomika), nors ir augantis, yra per mažas, kad pasotintų visus norinčius, o saugumo situacija reikalauja stiprinti savo sugebėjimą gintis, nes kitaip Lietuvos išlikimui kyla grėsmė. Bet tas pats su švietimu – kita egzistencine sritimi – būdami maži turime vertinti kiekvieną pilietį ir užtikrinti, kad kiek galima daugiau jaunuolių įgautų pasaulinio lygio išsilavinimą. Medikai, pensininkai ir visi kiti tvirtins lygiai tą patį, visi siekdami atsiriekti didesnę riekę.
Šaukti vizijas ir strategijas gali daugelis, bet šie šauksmai nepagerins Lietuvos žmonių gerovės, kad ir kaip garsiai rėksime. Sėkmingus pokyčius nulems sugebėjimas pateikti ir įvykdyti prioritetinių veiksmų seką nebijant tapti nepopuliariu.
G.Jeglinskas yra buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas
