Politinės tradicijos šiomis dienomis nebetenka galios, normos nuolat kvestionuojamos, faktai išsisklaido dezinformacijos fone, o tarptautinė taisyklėmis grįsta tvarka, prie kurios esame įpratę, ima irti. Kompasas, kuris, mūsų manymu, veikė, neberodo tikrosios Šiaurės.
Tačiau iš istorijos žinome, kad ne pirmą kartą tokio masto pokyčiai Europą užklumpa ir esu tikras, kad šį kartą mes juos įveiksime. Ne, ne kalbomis, o veiksmais, kurių Lietuva ir jos sąjungininkės imasi. Veiksmais, kuriuos galime kontroliuoti savomis rankomis.
Lietuvos nacionalinis saugumas iš esmės telpa į vieną žodį – atgrasymas. Mūsų gebėjimas atgrasyti priklauso nuo tinkamos karinės galios, kurią mes ir mūsų sąjungininkai galime sutelkti, bei nuo visuomenės, kiekvieno jūsų, pasirengimo ir ryžto ginti savo žemę. Trumpai tariant, norėdami gyventi taikoje, turime ruoštis karui.
Tad dar kartą noriu pabrėžti tris pagrindines kryptis, kurios, mano manymu, yra būtinos šiame sudėtingame ir nenuspėjamame pasaulyje, siekiant užtikrinti, kad išliktume suvereni, nepriklausoma ir klestinti valstybė.
-
Pirma – remti Ukrainos pergalę, nes pergalės pakaitalo nėra. Dabar situacija sudėtinga, netrukus prasidės tikrosios derybos, tačiau tai neatleidžia mūsų nuo pareigos teikti Ukrainai karinę, ekonominę ir politinę paramą. Zelenskiui reikia svertų ir mūsų pareiga yra juos suteikti. Karinėje srityje mes žinome, ko reikia Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms – ar galime padidinti gamybos apimtis ir dirbti trimis pamainomis amunicijos gamyklose? Finansiniu požiūriu – laikas atrakinti įšaldytus Rusijos aktyvus. Kartu su Europos parlamentarais dirbu prie naujoviškos idėjos, kaip mobilizuoti šiuos aktyvus per vadinamąją „Reparacijų paskolą“, kurią užtikrintų įšaldyti Rusijos aktyvai. Tie 300 mlrd. dolerių kartu būtų aiškus signalas ir reali pagalba Ukrainai toliau įsigyti ginkluotę iš JAV bei Europos.
Galiausiai, politiniu lygmeniu – ar galime suteikti Ukrainai aiškią garantiją, kad, nepaisant nieko, ji taps ES nare? Trumpai tariant, mums reikia išsamaus paketo, kurį Zelenskis galėtų panaudoti kaip svertą. Tai turėtų būti pirmasis mūsų – Lietuvos ir visos Europos prioritetas.
-
Antra – stiprinti gynybinius pajėgumus. Kaip žinote, Lietuvos Valstybės gynimo taryba susitarė padidinti gynybos išlaidas iki 5–6 % BVP 2026–2030 m. laikotarpiu. Tuo pačiu metu, kaip ir tikėtasi, matome kovą dėl lėšų paieškos. Nėra jokio pateisinimo nerasti šių pinigų. Mes esame karo būsenoje. Mums reikia kariuomenės, pasirengusios ginti – mums reikia žmonių, amunicijos, ginklų ir technologijų, apmokytos kariuomenės. Taip, mes kalbame apie diviziją, ir tai yra puiku. Tačiau tai – tik viena pasirengusių gynybai pajėgų dalis. Oro gynyba, logistika, inžinerija, medicina, ryšių pajėgumai – visa tai yra būtina, kad atgrasymas veiktų. Ne mažiau svarbu gebėti prisitaikyti prie kintančio karo pobūdžio – prie naujų technologijų naudojimo mūšio lauke. Ukraina tai aiškiai parodo. Mūšio lauko inovacijų ciklas (OODA loop) dabar skaičiuojamas ne metais ar dešimtmečiais, o savaitėmis. Man sakė, kad blogiausia, kas gali nutikti generolui – tai kariauti ankstesnį karą prieš priešininką, kuris jau prisitaikė prie naujų sąlygų.
-
Trečia – bet kokia kaina investuoti į transatlantinius santykius. Suprantu, dabar viešojoje erdvėje girdime daug triukšmo, tačiau šiuo metu tiesiog nėra alternatyvos JAV galiai. Ar Miunchenas taps katalizatoriumi Europos gynybos pastangoms? Pirmadienį vykęs susitikimas Paryžiuje dar kartą parodė įprastą Europos lyderių neveiksmingumą. Pasaulyje, kuriame dominuoja jėga, Europa turi gerų ketinimų, bet to nepakanka.
Tai yra būdai, kaip mes laimėsime, o jie – pralaimės!
Konferencijos vaizdo įrašas ir joje nuskambėjusi mano kalba – komentare:
2025-02-20 Vilniaus saugumo forumas 2025 (originalo kalba)
