Pastaruoju metu girdime daugybę postringavimų kaip emigracija kenkia Lietuvai ir mūsų šalies ateičiai. Vieni pabrėžia, kad lietuviai emigruoja dėl mažų atlyginimų, dėl „nepagarbos žmogui“, dėl visą šalį apraizgiusios korupcijos, ir daug kitų priežasčių. Kiti akcentuoja, jog bendra ekonominė ir socialinė gerovė užsienyje yra geresnė, tad jei šie tūkstančiai išvykstančių lietuvių siekia gyventi „lengviau“ tai tegu važiuoja.
Dominuoja vienpusiškai neigiama nuomonė apie emigraciją ir pabrėžiami trumpalaikiai efektai tokie kaip mažėjantis gyventojų skaičius ar nebesurenkami mokesčiai ar net ilgalaikė tautos išnykimo grėsmė. Ir visa tai suprantama, nes statistiniai skaičiai šioje srityje akivaizdūs – mūsų mažiau nei trys milijonai.
Vis dėlto pasakysiu kiek kitaip – šiame dinamiškame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje, mes turėtume dar labiau skatinti emigraciją.
Neteigiu, kad visa tauta turi persikraustyti. Kaip ir visur, yra žmonės, kurie sėkmingai gyvena ir gyvens ten kur jų tėvai ir seneliai gyveno. Tokių turbūt dauguma kiekvienoje šalyje, nes taip ir turi būti.
Tačiau gyvenant mažoje gentyje, neabejotinai yra tokių, kurie rinksis emigravimą, t. y. pažinimą bei absoliučią riziką perstatyti savo gyvenimus svetur, kad pasiektų asmeninius ir profesinius tikslus bei giliau suprastų save.
Emigracija yra teigiamas procesas dėl daugybės priežasčių, bet pabrėšiu tris. Pirma, išvykimas gyventi, dirbti, mokytis yra drąsos žingsnis. Už kiekvieno išvažiavimo slypi drąsus asmeninis sprendimas, kad sekantis gyvenimo etapas turi būti ne tėvynėje. Galime vadinti emigraciją bėgimu, bet greičiau tai – ieškojimas to kas tuo metu prasminga individui. Tie kas grįš, tikiu jų bus dauguma, bus patyrę žmonės su kitokiu mąstymu, su stipresniu ir drąsesniu charakteriu.
Antra, emigracinė patirtis yra svarbi tiek pačiam žmogui, tiek valstybei. Ekonominės aplinkybės lėmė, kad lietuviai dažniausiai išvyksta į turtingas šalis Europoje, Amerikoje ar į Australiją. Ši kultūrinė imersija įtakoja asmens gyvenimo būdą, testuoja vertybes, ir galiausiai, gimstant vaikams, sukuria tam tikro „geresnio“ gyvenimo būdo reikalingumą. Šis vakarietiškas mentalitetas, tiesiogiai ar balsuojant ar finansiškai ar dar kitais būdais, galiausiai grįžta į Lietuvą.
Trečia, mūsų piliečių sukauptos žinios, įgūdžiai, kontaktų tinklas ir idėjos yra ir visos Lietuvos turtas. Turėtume suprasti, kad vienintelis šalies turtas yra mūsų žmonės Lietuvoje ir už jos ribų. Gali skambėti neįtikėtinai, bet per pastaruosius 10 metų pabendravus su neseniai išvykusiais lietuviais Azijoje, Australijoje, Amerikoje ir Europoje, susidaro pakilus įspūdis, kad jie nori ir siekia prisidėti prie Lietuvos progreso. Mes negalime priversti žmonių būti lietuviais, bet mes galime sukurti sąlygas visiems būti ir jaustis lietuviais. Ateis laikas ir tas sukauptas finansinis, intelektualinis ir kontaktų turtas grįš į Lietuvą.
Emigracija stiprina charakterį, įtvirtina vakarietišką mentalitetą, bei suteikia žinias, kontaktus ir įgūdžius, kurių neišvažiavęs neįgysi. Būtent dėl to – skatinkime emigraciją, nes tik taip Lietuvos žmogiškasis kapitalas augs. Dar svarbiau suvokti, kad mūsų geidžiami pokyčiai valstybėje (mažiau korupcijos, efektyvios institucijos, profesionalūs ir etiški politikai ir t.t.) negali įvykti be indėlio iš žmonių, kurie jau dabar gyvena tokiose visuomenėse.
Kokiu būdu išnaudoti šį kapitalą Lietuvos gerovės kūrimui? Atsakymas gana paprastas – atvira Lietuva. Lietuva turinti tiltus kviečiančius visus lietuvius dalyvauti žinių ir vertybių apsikeitime. Čia net kurti nieko nereikia, belieka tik netrukdyti neatimant pilietybių ir rodant dėmesį bei norą pritraukti žmones atvykti į atvirą Lietuvą. Visus kitus dalykus šie sugrįžėliai susikurs patys.
Giedrimas Jeglinskas yra buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas
