Skaičiuojama, kad vienas europietis per metus vidutiniškai sunaudoja 14 tonų žaliavų ir išmeta apie 5 tonas atliekų. Įvertinus tokius skaičius, nėra sunku įsivaizduoti, kokiu spartumu ir mastais eikvojami planetos resursai bei kaupiasi kalnai atliekų, kurioms suirti neretai prireikia šimtmečių ar net tūkstantmečių.
Dabartinis ekonomikos modelis veda į aklavietę
Jeigu toks beatodairiškas išteklių naudojimas tęsis, o atliekos ir toliau kaupsis ar bus tiesiog deginamos, greitai būsime priversti gyventi tarp nesibaigiančių sąvartynų ir kvėpuoti užterštu oru, o už įvairius daiktus mažėjant jiems pagaminti reikalingų žaliavų resursų turėsime mokėti vis brangiau. Jau nekalbant apie žalą ekosistemoms bei poveikį žmonių sveikatai ir klimatui, kuris lydi besaikį vartojimą, gamybą ir išteklių gavybą.
Deja, bet dabar vyraujanti linijinio modelio ekonomika ir besaikis vartojimo skatinimas suteikia mažai galimybių situacijai pakeisti į gerąją pusę. Dabartinė ekonomika remiasi principu, kurio esmė – nuolat išgauti naujus resursus, iš jų gaminti prekes, jas panaudoti, o tuomet paprasčiausiai išmesti. Toks modelis neišvengiamai veda link vis labiau senkančių ir brangstančių resursų bei vis didesnio susidarančių atliekų kiekio. Tampa akivaizdu, kad turime pereiti prie kitokio modelio, kuris yra žinomas žiedinės ekonomikos pavadinimu.
Iššūkis – atliekas paversti žaliava
Perėjimą prie vadinamosios žiedinės ekonomikos skatina ir Europos Komisija, kuri yra iškėlusi ambicingus tikslus, numatančius, kad iki 2030 metų bent 65 proc. komunalinių atliekų ir 75 proc. pakuočių Europos Sąjungos (ES) valstybėse narėse būtų perdirbamos, o į sąvartynus patektų ne daugiau nei dešimtadalis visų ES susidarančių atliekų. Tai reiškia, kad geriau su savo atliekomis tvarkytis privalo išmokti ir Lietuva.
Atliekų perdirbimui ir pakartotiniam panaudojimui žiedinės ekonomikos sąlygomis tenka itin svarbus vaidmuo. Įsivaizduokime, kad didžioji dalis to, ką išmetame į šiukšlių konteinerius, tampa ne šiaip šiukšlėmis, o žaliava įvairiems daiktams pagaminti. Tokiu būdu sprendžiamos dvi problemos iš karto – daiktams pagaminti iš gamtos nebereikia išgauti vis naujų resursų, kurie daugeliu atvejų yra riboti, o taip pat atsiranda galimybė drastiškai sumažinti sąvartynuose besikaupiančių atliekų kiekius.
Žiedinė ekonomika leidžia kurti darbo vietas ir didinti BVP
Be abejo, žiedinės ekonomikos įgyvendinimui reikalingi pokyčiai ir kitose vartojimo grandinės segmentuose. Gėrybių vartojimas turi tapti atsakingesnis, o gamyba orientuota į prekių tinkamumo naudoti prailginimą. Europos parlamentas liepą paskelbė rezoliuciją, kuria skatina imtis priemonių, kurios leistų užkirsti kelią suplanuotam gaminių nusidėvėjimui ir skatintų gamintojus prailginti daiktų ir technikos galiojimo laiką bei pagerinti jų sutaisymo galimybes.
Pasiekus minėtų tikslų būtų sukurtas tvarios gamybos ir vartojimo ciklas, kuris tinkamai atlieptų šiandien kylančius ekologinius iššūkius. Ir ne tik tai. Žiedinė ekonomika turėtų didelę naudą vertinant ir pagal įprastus ekonominius rodiklius. Perėjus prie atliekų perdirbimu ir antriniu žaliavų panaudojimu grįstos ekonomikos galėtų būti ženkliai padidintas gamybos efektyvumas ir sukurta daug naujų tvarių darbo vietų, būtų sumažinta ES valstybių priklausomybė nuo žaliavų importo.
Europos parlamento skaičiavimais, žiedinė ekonomika iki 2030 metų leistų padidinti ES bendrąjį vidaus produktą 1 proc. bei sukurti apie 2 mln. naujų darbo vietų. Jau dabar žaliasis sektorius yra laikomas vienu perspektyviausių ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo prasme, o netolimoje ateityje jo svarba tiktai augs.
Privalu nuveikti nemažai darbų
Tiesa, kad ir kokį gražų rytojų žiedinė ekonomika žadėtų, negalime paprasčiausiai laukti, kol ji ateis. Turime nuveikti dar nemažai darbų, kad naujasis ekonomikos modelis iš tiesų taptų realybe. Lietuva šiame kontekste nėra išimtis. Veikiau priešingai – ruošdamiesi šiam perėjimui turime pasistengti netgi labiau nei kitos šalys ir daugeliu aspektų vytis Vakarų Europos valstybes.
Visų pirma Lietuva turi gerinti išrūšiuotų atliekų surinkimą ir didinti jų perdirbimo pajėgumus. Pavyzdžiui, Belgijoje išrūšiuojama virš keturių penktadalių komunalinių atliekų, o beveik pusė iš jų yra perdirbamos ir panaudojamos kaip žaliava naujiems gaminiams pagaminti. Tuo metu Lietuvoje tik maždaug 7 proc. visų atliekų yra perdirbamos, o 28 proc. yra deginamos ar kompostuojamos. Likusioji dalis nugula sąvartynuose. Akivaizdu, kad esame dar toli nuo žiedinės ekonomikos principų, todėl turime sparčiau siekti pokyčių.
Tam reikalingas, tinkamos įstatymų bazės sukūrimas, atliekų tvarkymo rinkos skaidrumo ir efektyvumo užtikrinimas, ekonominių priemonių, skatinančių žiedinės ekonomikos principų laikymąsi, diegimas.
Verslas turi demonstruoti realią atsakomybę
Daug šnekama ir apie gyventojų sąmoningumo ugdymą, tačiau dažnai pamirštama kalbėti apie verslo sąmoningumo svarbą. Ar tikrai visi verslininkai, kurie deklaruoja, kad gamina ekologišką produkciją, atsakingai tvarko atliekas ar naudoja aplinkai nekenksmingas technologijas, iš tikrųjų tai daro? Deja, bet labai dažnai po gražiais šūkiais ir žodžiais slepiasi tik noras kuo daugiau ir brangiau parduoti, pigiau pagaminti ar sutaupyti deramo atliekų tvarkymo sąskaita. Ar įmanoma pakeisti suaugusių verslių žmonių mąstymą, ar vis tik belieka laukti, kol kažkada galbūt užaugs mažiau godžių mūsų palikuonių karta – lieka retoriniu ir dažnai daugeliui rimtų verslininkų pašaipą keliančiu klausimu.
Tik tuo atveju, jei sugebėsime pasiekti, kad verslininkai ir valdininkai patys elgtųsi taip, kaip garsiai moko visuomenę, tik tuomet galėsime džiaugtis žiedinės ekonomikos teikiamais privalumais ir prisidėti prie globalių problemų sprendimo.
Giedrius Mikulskas yra Pavojingųjų atliekų tvarkytojų asociacijos (PATVA) vadovas.
