Deja, šiandien Lietuvoje su pavojingųjų atliekų tvarkymų susijusių problemų apstu. Būtent dėl jų reguliariai girdime apie vienoje ar kitoje šalies vietoje susidariusią ekstremalią situaciją ar ištikusią ekologinę katastrofą.
Net ir tuomet, kai aplinkosaugininkai ir visuomenės sveikatos specialistai pradeda skambinti pavojaus varpais, padarinių likvidavimo darbai dažnai stringa dėl teisinės bazės spragų, biurokratijos, finansavimo ir kitų kliūčių.
Laboratorijų daug, kam patikėti tyrimus – nėra
Problemų netrūksta bene visuose pavojingųjų atliekų tvarkymo etapuose – nuo atliekų identifikavimo jų susidarymo vietose, apskaitos iki utilizavimo. Atrodytų, kad mažiausiai nesusipratimų turėtų kelti atliekų pavojingumo nustatymas ir jų identifikavimas.
Kilus abejonėms ar ginčams, ar atlieka yra pavojinga, ar ne, daugeliu atvejų reikėtų atlikti atliekų cheminius tyrimus, tačiau tai daryti įgaliotų laboratorijų šalyje nėra.
Tačiau nemažai kliūčių kyla, o kartais visiškoje aklavietėje atsiduriama, jau vien siekiant nustatyti pavojingųjų atliekų sudėtį ar jų pavojingumo faktą. Šiuo metu atliekų pavojingumą identifikuoja patys atliekų turėtojai, pas kuriuos susidaro atliekos, o kontroliuoti, ar jie tai daro teisingai praktiškai neįmanoma. Kilus abejonėms ar ginčams, ar atlieka yra pavojinga, ar ne, daugeliu atvejų reikėtų atlikti atliekų cheminius tyrimus, tačiau tai daryti įgaliotų laboratorijų šalyje nėra.
Paradoksalu, tačiau aukšto lygio laboratorijų ir specialistų, kurie galėtų paimti atliekų mėginius ir juos ištirti, Lietuvoje tikrai netrūksta. Universitetai, tyrimų centrai, privačios laboratorijos gali atlikti tokius darbus, tačiau jos neturi net ir nacionalinių leidimų atliekų pavojingumo nustatymo tyrimams atlikti, todėl jų išvados neturi teisinės galios.
Tad teisinio ginčo atveju tenka ieškoti tarptautinę tokių tyrimų akreditaciją turinčių laboratorijų užsienyje. Tuo metu valstybinė laboratorija, kuri taip pat turi ir reikiamą įrangą, ir specialistus, atliekų tyrimus atlieka tik valstybinių institucijų užsakymu. Kitos laboratorijos minėtiems tyrimams privalo gauti Aplinkos ministerijai pavaldžios Aplinkos apsaugos agentūros leidimus. Reikėtų pabrėžti, kad leidimai išduodami būtent tam tikriems tyrimams atlikti, o ne naudojimuisi laboratorija.
Pavojingosios atliekos virsta nepavojingosiomis
Kai kam galbūt galėtų pasirodyti, kad problema – tik teorinė, o dėl to, jog, pavyzdžiui, tonos panaudotų cheminių medžiagų yra pavojingosios atliekos, klausimų ir taip neturėtų niekam kilti.
Deja, netinkamas pavojingųjų atliekų identifikavimas – ar, tiksliau, neidentifikavimas – yra viena esminių problemų, leidžiančių neskaidriai veikiantiems atliekų tvarkytojams ar turėtojams netinkamu būdų atsikratyti tokiomis atliekomis. Šiuo metu atlikti tyrimus dėl atliekų pavojingumo jų turėtojams nėra privaloma, o tokia tvarka sudaro sąlygas pavojingąsias atliekas šalinti kaip nepavojingąsias – pavyzdžiui, išvežant jas į sąvartynus ar netgi deginant. Nesąžiningi atliekų turėtojai ir tvarkytojai taip nemažai sutaupo ar net ir uždirba, o visa tai daroma gyventojų sveikatos sąskaita.
Tai, kad problema yra reali ir tikrai nemenka, iliustruoja ir nesenas atvejis Kauno rajone, kuomet Eigirgalos kaime aplinkosaugininkai aptiko ekologinę bombą – šimtus tonų nelegaliai ir netinkamai saugomų tepalų, ėsdinimo rūgščių ir kitų medžiagų, besiskverbiančių į dirvožemį, galimai patenkančių į vandens telkinius.
Šios ekstremalios situacijos padarinius šalinę pavojingųjų atliekų tvarkytojai praėjusių metų pabaigoje susidūrė su, atrodytų, absurdiška problema – jau minėtu akredituotų laboratorijų trūkumu atliekų sudėčiai nustatyti. Be šios procedūros imtis tolimesnių veiksmų ekologinės katastrofos padariniams likviduoti nenorima, todėl situacija Eigirgalos kaime iki šiol yra tik suvaldyta, bet ne iki galo neišspręsta.
Vien didesnio laboratorijų skaičiaus nepakaks
Tiesa, šiuo metų Aplinkos ministerija atlieka akredituotų laboratorijų cheminiams ir biologiniams tyrimams atlikti poreikio analizę. Tai gali būti pirmasis žingsnis, siekiant padėtį dėl problematiško pavojingųjų atliekų identifikavimo pakeisti į gerąją pusę.
Vis tik daugiau laboratorijų, galinčių operatyviai atlikti tyrimus yra tik viena iš problemos sprendimo dalių. Nemažai darbo dar reikėtų nuveikti ir sutvarkant teisinio reglamentavimo bazę. Šiandien Lietuvoje nėra nacionalinės pavojingųjų atliekų identifikavimo metodikos ar tvarkos.
Europos Sąjungos direktyvose nubrėžtos gairės taip pat yra sunkiai pritaikomos praktikoje, jas reikia sumaniai adaptuoti esamai lokaliai situacijai. Tikiuosi, kad atsakingos institucijos ir politikai šių išties aktualių problemų nepamirš ir jau greitu metu galėsime kalbėti apie gerėjančią padėtį. O kol kas telieka tikėtis, kad potencialios ekologinės bombos bus aptiktos greičiau, nei galės pakenkti gamtai ir žmonių sveikatai.
Giedrius Mikulskas yra Pavojingųjų atliekų tvarkytojų asociacijos vadovas
