Viešojoje erdvėje nuskambėjo ne vienas atvejis, kuomet dideli kineskopinio stiklo kiekiai buvo tvarkomi netinkamai arba galbūt apskritai tvarkomi tik „popieriuje“. Maža to, už tokį neva sutvarkymą įstatymui nusižengiančios įmonės galimai susižėrė nemenkas sumas, o kontroliuojančios institucijos ilgą laiką nieko bloga nepastebėjo. Kaip gi tokia situacija šiandien yra galima Europos Sąjungos valstybėje ir kaip ją pataisyti?
Kaltininkai bankrutuoja, šimtai tonų pavojingų atliekų lieka
Skandalingų istorijų, susijusių su dideliais kiekiais kineskopinio stiklo atliekų, pastaruoju metu šalyje netrūko. Visai neseniai visuomenės dėmesį atkreipė atvejis Jonavoje, kur viename sklype aplinkosaugininkai aptiko neteisėtai užkastų daugiau kaip 200 tonų kineskopų duženų.
Kiek anksčiau aplinkosaugininkus sudomino atvejis Kaišiadorių rajone ir Vilniuje. Viena dabar jau bankrutuojanti bendrovė „Lithuanian Glass Recycling“ nelegaliai kaupė įvairaus stiklo atliekas, nors skelbėsi jas apdorojanti modernia technika ir kaip pridera sutvarkanti.
Tokio fiktyvaus tvarkymo rezultatas – daugiau kaip 60 tonų be priežiūros palikto kineskopinio stiklo ir šimtai tonų kitokių stiklo ir pakuočių atliekų. Televizorius gaminančioms ir importuojančioms įmonėms galimai būdavo išrašomos pažymos, kad atliekos neva tinkamai sutvarkytos, o už tai gaunami didžiuliai pinigai. Dabar bendrovė „Lithuanian Glass Recycling“ bankrutuoja, o prievolė atliekas sutvarkyti tenka bankroto administratoriui.
Nemenkas kiekis kineskopinio stiklo atliekų praėjusių metų pabaigoje taip pat aptiktas ir Panevėžio rajone esančiame Sodeliškių kaime. Maišai su maždaug 30 tonų kineskopinio stiklo atliekų buvo aptikti šalia senos fermos griuvėsių. Jų savininkas taip ir nerastas.
Negana to, nesenai viešoje erdvėje pasipylė kaltinimai nelegaliai pavojingąsias atliekas kaupusių bendrovių bankroto administratoriams ir aplinkosaugininkams. Pastarieji buvo net pakeisti kitais, esą nepriklausomais, aplinkosaugos specialistais dėl pernelyg aktyvios tiriamosios veiklos pernai tikrinant galimai kineskopinį stiklą „Lithuanian Glass Recycling“ netinkamai perdavusią bendrovę.
Trūksta efektyvesnės kontrolės
Visi šie atvejai rodo pavojingųjų atliekų tvarkymo kontrolės sistemoje esant didelių problemų. Gilinantis į išvardintus kineskopinio stiklo atliekų nesutvarkymo atvejus kyla nemažai klausimų.
Šalyje kineskopų atliekų tvarkymu užsiima vos kelios bendrovės. Todėl aplinkosaugininkams neturėtų būti sunku nustatyti, kuri iš jų kineskopinio stiklo duženas identifikuoja kaip nepavojingąsias atliekas.
Identifikuojant atliekas kaip nepavojingąsias, reikia disponuoti atliekų sudėtį patvirtinančiais įrodymais. Kenksmingų medžiagų turinčios atliekos gali būti perduodamos tik pavojingųjų atliekų tvarkytojams ir jokiu būdu ne kelių tiesėjams ar statybininių gaminių gamintojams. Susmulkinto kineskopinio stiklo atveju tokiais įrodymais galėtų būti tik atliekų cheminę sudėtį patvirtinantys cheminių tyrimų protokolai.
Kodėl dažnai ilgą laiką niekas nepastebi ar nenori pastebėti galimai nelegalios veiklos ir atlikti patikrinimų? Kodėl tyrimai vilkinami, o vietoje kaltųjų krūvomis neteisėtai kaupto kineskopinio stiklo galiausiai turi pasirūpinti valstybės paskirti bankroto administratoriai. Įtarimų kelia ir tyrimuose figūruojančių įmonių ryšiai su aplinkosaugos ir atliekų tvarkytojų priežiūrą vykdančiose institucijose aukštas pareigas užimančiais valstybės tarnautojais, kurie šią istoriją „tiria“ jau nuo 2013 metų, o rimčiau pradėję dirbti aplinkosaugos specialistai nušalinami.
Nepakanka resursų
Tiesa, reikia pripažinti, kad aplinkosaugos institucijos, kurioms pavesta vykdyti tvarkytojų kontrolę ir priežiūrą, ne visuomet turi pakankamus resursus šiai funkcijai tinkamai atlikti. Pareigūnų yra per mažai, o jų turimos kompetencijos ne visada yra pakankamos. Reikia nepamiršti, kad kontroliuojančių institucijų veiklos laukas yra labai platus – nuo finansinių ataskaitų ir apskaitos dokumentų tikrinimo iki atliekų kenksmingumo nustatymo. Akivaizdu, kad tam reikia skirtingas kompetencijas turinčių specialistų.
Galbūt efektyviau tvarkytojų kontrolę vykdyti leistų dalies aplinkosaugininkų funkcijų perleidimas kitoms institucijoms, pavyzdžiui, Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI). Ši institucija galėtų vykdyti taršos mokesčio administravimą ir kontrolę ir taip leistų aplinkosaugininkams daugiau dėmesio skirti tiesiogiai su gamtos ir žmonių apsauga susijusioms veikloms. Įmonių patikrinimus tokiu atveju VMI specialistai galėtų vykdyti drauge su aplinkosaugininkais.
Be abejo, absoliučiai visų problemų tai neišspręstų, bet galėtų tapti vienu iš žingsnių stiprinant atliekų tvarkytojų kontrolę ir užtikrinant piktnaudžiavimo atvejų prevenciją. Daugiau skaidrumo, be abejonės, būtų naudinga tiek visai atliekų tvarkymo rinkai, tiek valstybei, kurios gyventojai dabartinėje situacijoje ir tampa pagrindiniais pralaimėtojais.
Giedrius Mikulskas yra Pavojingųjų atliekų tvarkytojų asociacijos (PATVA) vadovas.
