Nesunku vilniečiams prisiminti, pirmosios dvi bendrovės keistai bankrutavo Eligijui Masiuliui vadovaujant Susisiekimo ministerijai. Na, o Remigijui Šimašiui vadovaujant Vilniui, tiksliau sakant, tik pradedant vadovauti, dingo ir „Air LITHUANICA“.
Kaip būtų galima padėti liberalams išsigydyti šią baimę? Siūlau drąsiai pažiūrėti baimei į akis. Susiremti su ja. Yra sakoma, jei bijai aukščio – užlipk į aukštą kalną, bijai voro – paliesk jį, bijai skraidyti – skrisk. Nereikia bėgti nuo baimės, nereikia naikinti ir griauti tai, kas sukelia ją. Reikia baimei ryžtingai pažiūrėti į akis.
Blogiausia tai, kad dėl šios liberalų fobijos nukenčia kiti, kurie skrydžių baimės neturi. Kad ir kaip šios trys lietuviškų avialinijų istorijos prasidėjo ir pasibaigė, nukentėjo – keleiviai. Visi šie bankrotų atvejai daugiau ar mažiau buvo netikėti, keleiviai tam nebuvo pasiruošę ir, be abejo, valdžios atstovai nepasivargino jų tam paruošti.
Kai kurie liberalų lyderiai patys viešoje erdvėje svarstė apie liberalų kaltes dėl avialinijų bankrotų ir apgailestavo.
Manau, kad liberalų didžiausia baimė – priimti rimtus ir sudėtingus iššūkius. Panašu, kad jų laukia ilgas ir sudėtingas gydymo procesas.
Keisčiausia tai, kad tokios svarbos sprendimai priimami ne viešai, ne svarstant taryboje, ne atsiklausus žmonių nuomonės, o kabinetuose už uždarų durų, remiantis buhalterine logika. O dar keisčiau, kad pasirenkamas lengviausias kelias – sunaikinti.
Ar šis liberalų sprendimas buvo teisingas? Laikas parodys. Tačiau norėtųsi, kad kiti jų sprendimai būtų priimami tik atsiklausus žmonių nuomonės, kaip kad buvo deklaruojama.
Avialinijų bankrotas – taupymo padarinys? Viena vertus, naujoji Vilniaus miesto valdžia bando taupyti, tačiaum, kita vertus, yra pažadamos įvairios kompensacijos, kurias išmokėjus sutaupyti nepavyks.
Viešoje erdvėje galima buvo paskaityti, kad liberalai baiminasi atrodyti, kaip griovėjai, juk jie teigė, kad atėjo kurti naują Vilnių. Deja, bet kol kas tikrai sudėtinga įžvelgti, ką liberalai kuria. Galbūt taip yra todėl, kad nuo griovimo darbų kyla dulkių kamuoliai, per kuriuos sudėtinga kažką pamatyti? O gal tai tokia strategija – kelti dulkes, kad atrodytų, jog labai stipriai dirbama. Ir tik dar kartą belieka apgailestauti, kad griuvėsių dulkės akis labiausiai griaužia vilniečiams.
Manau, kad liberalų didžiausia baimė – priimti rimtus ir sudėtingus iššūkius. Panašu, kad jų laukia ilgas ir sudėtingas gydymo procesas.
Giedrius Mozūraitis yra Darbo partijos pirmininko pavaduotojas, Darbo partijos Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas
