39 pažadai ir nulis ištesėjimų
Iš pradžių atsiverskime puikiai paruoštą ir rinkiminei kampanijai išdabintą R.Šimašiaus programą, kurioje iš viso yra 39 pažadai (matyt, dar vieno pritrūko, kad būtų apvalus skaičius ir taip išėjo puikus „devyneto marketingas“). Trumpai tariant, dabar turėtume matyti padėtus tvirtus pamatus turtingam, sąžiningam, talentingam, tvarkingam ir visokiam kokiam Vilniui. Ar ką nors jau matome?
Ko gero, vienas skaudžiausių ir opiausių Vilniaus klausimų – tai transporto spūstys. Tai meras žadėjo išspręsti tikslingai ir efektyviai. Šia proga, matyt, pripiešė miesto gatvėse geltonų „vaflių“, kurie dabar jau beveik yra nusitrynę ir nedavė absoliučiai jokios naudos.
Protingiausia būtų perplanuoti miesto infrastruktūrą t. y. atlaisvinti Gedimino ir Konstitucijos prospektus, iškeliant biurus į Vilniaus miesto pakraščius.
Pasižiūrėkime, ką tiksliai žadėjo meras R.Šimašius padaryti dėl patogesnio Vilniaus: „Viešasis transportas – patogesnis ir pigesnis“, „Uždegsime žalią šviesą dviračiams“, „Išvaduosime miestą nuo automobilių spūsčių“, „Eismo dalyviai bus saugesni“. Viso labo keturi pažadai.
Tačiau vilniečiai net troleibuse nėra saugūs – prisiminkime mažamečio atvejį, kurį „pakratė“ elektra ir jis atsidūrė ligoninėje. Akivaizdu, kad kol kas viešasis transportas dar nėra patogesnis, jis net pavojingas. Ką jau kalbėti apie dviračių takus, kurių infrastruktūros klausimai absoliučiai nėra sprendžiami. Jeigu atkreiptume dėmesį į kalbas, kad planuojama įsigyti naujų autobusų ir taip išspręsti spūsčių klausimą, tai tik norėčiau pasakyti – tai nesumažins spūsčių.
Manau, kad protingiausia būtų perplanuoti miesto infrastruktūrą t. y. atlaisvinti Gedimino ir Konstitucijos prospektus, iškeliant biurus į Vilniaus miesto pakraščius. Tokiu būdu eismas natūraliai pasiskirstytų po visą miestą ir problema būtų išspręsta.
Bandė daryti, bet...
Ko gero, vienintelis naujosios Vilniaus miesto valdžios sklandžiai atliktas darbas – tai sovietinių skulptūrų nuvertimas nuo Žaliojo tilto. Tačiau tai tik vienas fragmentas, kuris svarbesnės vertės nesukuria, išskyrus, emociškai kiek geresnę nuotaiką Vilniuje.
Bandė naujieji vadovai ir darželių problemą spręsti... Tačiau susidaro toks įspūdis, kad tai labiau privataus verslo palaikymas, o ne tinkamas būdas padidinti vietų skaičių ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Jau seniai kalbame, kad sukurta sistema yra diskriminuojanti, tačiau savivaldybė niekaip į tai nereaguoja. Matyt, jiems puikiai tinka netolerancija persūdyta kompensacijų skyrimo tvarka.
Mes siūlome 100 eurų kompensaciją skirti tėveliams, kurių vaikai buvo registruoti eilėje į valstybinius darželius ir kad užtektų vieno iš tėvų deklaruotos gyvenamosios vietos Vilniaus savivaldybės teritorijoje, įskaitant ir skyrybų atvejus, kad nebūtų diskriminuojami vienišų tėvų vaikai.
Gana įdomus atvejis su neformaliuoju ugdymu, pavyzdžiui, su Vilniaus miesto sporto centru, kuris ėmė ir savavališkai padidino mokesčius už jų teikiamas paslaugas. Dabar tėvai moka daugiau arba nė nebegali leisti savo vaikų į sporto centrą, nes neišgali susimokėti. Ką šiuo atveju daro savivaldybė? Ogi tyli.
Prisiminkime R.Šimašiaus pažadą, kad šilumos kaina sumažės 20 proc. Ar sumažėjo? Ne.
Beje, Vilniaus miesto meras kartu su savo kolegomis galimai klaidina gyventojus. Jie teigia, jog šildymo kainos esą sumažėjo, nors iš tiesų šį sezoną jos padidėjo.
Negana to, mūsų lyderiai nesugebėjo niekaip susitvarkyti su „Vilniaus energijos“ manipuliacijomis, nors galėjo ir turėjo visas priemones tai padaryti. Prisiminkime R.Šimašiaus pažadą, kad šilumos kaina sumažės 20 proc. Ar sumažėjo? Ne. Toliau kalbant apie skaičiukus, nepamirškime ir biudžeto planavimo, apie kurį kalbėdami miesto vadovai žodžiais „užcementavo“ ir taip paslėpė biudžeto deficitą t. y. padidėjusią skolą.
Prieš rinkimus būta daugiau kalbų, o per pirmuosius valdymo metus – mažai darbų. Žadėjo gyventojams supaprastinta tvarka išduoti leidimus ir leisti jiems savo lėšomis įsirengti stovėjimo aikšteles. Nieko nėra – nei sudarytos tvarkos, nei leidimų.
Vilniečiai toliau statosi automobilius ant žaliųjų vejų ir rizikuoja būti nubausti. Galėjo miesto valdžia išsamiai apsvarstyti, atkreipti dėmesį į visus siūlymus mokyklų pertvarkoms, bet to nepadarė. Vienus vadovus į atsakingas pareigas paskyrė be privalomos tvarkos laikymosi, kitus atleido, sumokėjo išeitines kompensacijas ir po to sužinojo, kad tas žmogus neatsakingai dirbęs...
Reziumuojant, galiu pasakyti tik viena – Vilniaus mieste dabar nėra jokios vizijos ir jokio postūmio. Sukinėjamasi toje pačioje vietoje, daug kalbama, tačiau mažai kas daroma. Belieka tikėtis, kad antrieji metai atneš daugiau naujų vėjų, nes pirmųjų rezultatai – nekokie.
Giedrius Mozūraitis yra teisingumo viceministras, Darbo partijos Vilniaus m. skyriaus pirmininkas
